Jauna moteris per stiprią vakaro liūtį supainiojo savo taksi ir netyčia įsėdo į pavojingiausių miesto žmonių automobilį, tačiau ji nė negalėjo įsivaizduoti, kas jai nutiks tą naktį.
Darbo diena tą vakarą užsitęsė gerokai ilgiau nei įprastai. Jauna sekretorė vardu Ema didžiuliame biurų pastate buvo likusi beveik viena.
Lauke griaudėjo perkūnija, o smarki liūtis taip užtvindė gatves, kad pro langus buvo sunku įžiūrėti net kaimyninį pastatą.
Kai Ema pagaliau išjungė kompiuterį, buvo beveik dešimta vakaro. Ji išsikvietė taksi, apsivilko paltą ir nuskubėjo prie išėjimo.
Programėlė pranešė, kad jos laukia juodas automobilis. Kaip tik tuo metu prie įėjimo sustojo prabangus tos pačios spalvos automobilis.
Prisidengusi galvą rankine, Ema per lietų nubėgo prie jo ir skubiai įsėdo ant galinės sėdynės.
— Labas vakaras. Žalioji gatvė, dvidešimt ketvirtas numeris, — pavargusi ištarė ji, net nepažvelgusi į vairuotoją.
Už vairo sėdintis vyras lėtai pasuko galvą ir keistai pažvelgė į merginą per galinio vaizdo veidrodėlį.
— Ar tikrai turėjote įsėsti būtent į šį automobilį? — paklausė jis.
— Taip, žinoma. Esu labai pavargusi, todėl prašau važiuoti greičiau.
Vairuotojas nieko neatsakė. Jis ir toliau ramiai sėdėjo, tarsi kažko lauktų.
Ema išsitraukė telefoną ir tik tada pamatė, kad jos tikrasis taksi sustojo kitoje gatvės pusėje.
Ji jau norėjo atsiprašyti ir išlipti, tačiau tą pačią akimirką automobilio durys vienu metu atsivėrė iš abiejų pusių.
Iš kairės šalia jos atsisėdo jaunas šviesiaplaukis vyras, o iš dešinės — aukštas brunetas juodais marškinėliais.
Abu vyrai buvo permirkę nuo lietaus, tačiau elgėsi taip ramiai, tarsi nepažįstamos merginos buvimas jų automobilyje nė kiek nestebintų.
Ema pažvelgė į vieną, paskui į kitą, ir pajuto, kaip iš baimės tarsi sustojo širdis.
Ji iš karto juos atpažino.
Tai buvo broliai Morečiai — įtakingiausi ir pavojingiausi miesto žmonės. Jiems priklausė statybų bendrovės, viešbučiai, restoranai ir dešimtys brangių nekilnojamojo turto objektų. Pati Ema dirbo sekretore vienoje iš jų įmonių.
Apie brolius sklandė pačios baisiausios istorijos. Labiausiai žmonės bijojo vyresniojo brolio Danielio Morečio.
Buvo kalbama, kad jis niekada neatleidžia išdavystės ir sugeba surasti bet ką, net jeigu tas žmogus pasislėptų kitame pasaulio krašte.
Šviesiaplaukis brolis Aleksas smalsiai pažvelgė į išsigandusią merginą.
— Oho, kas gi paliko šią gražuolę mūsų automobilyje?
— Atsiprašau, tai tik nesusipratimas! — skubiai pasakė Ema. — Supainiojau jūsų automobilį su savo taksi. Tuoj pat išlipsiu.
Ji siekė durelių rankenos, tačiau Aleksas nė nekrustelėjo. Kitoje pusėje sėdėjo Danielis, todėl ištrūkti iš automobilio buvo neįmanoma.
— Prašau, leiskite man išeiti, — virpančiu balsu maldavo mergina. — Aš nieko nemačiau ir niekam nepasakosiu apie mūsų susitikimą.
Danielis ilgai ir įdėmiai į ją žiūrėjo. Emai nuo to pasidarė dar nejaukiau. Tai buvo būtent tas šaltas, negailestingas žvilgsnis, apie kurį žmonės pasakodavo, kai jiems nepasisekdavo susidurti su juo akis į akį.
Po akimirkos vyras nukreipė žvilgsnį į vairuotoją.
— Važiuok.
Automobilis pajudėjo.
— Kur jūs mane vežate? — persigandusi paklausė Ema.
Niekas neatsakė.
Apimta baimės mergina visiškai nesuprato, kas vyksta. Ji nė nenumanė, kuo jai baigsis ši naktis ir su kokiais žmonėmis ką tik netyčia susiejo savo likimą.
Mergina stipriai spaudė telefoną rankoje, tačiau nedrįso skambinti ir prašyti pagalbos. Aleksas sėdėjo pernelyg arti jos, o Danielis nė akimirkai nenuleido nuo jos akių. Už lango slinko tamsios, lietaus užlietos gatvės.
— Aš tikrai čia patekau visiškai netyčia, — dar kartą pasakė Ema. — Jei norite, galiu sumokėti už kelionę. Tik prašau, leiskite man išlipti.
Aleksas staiga nusijuokė.
— Danieli, ji mano, kad mes ją pagrobėme.
— O nepagrobėte? — išsigandusi paklausė mergina.
— Ne, — ramiai atsakė tamsiaplaukis. — Mes vežame tave namo.
Ema sustingo ir pažvelgė pro langą. Tik tuomet ji suprato, kad automobilis iš tiesų važiuoja jos rajono link.
— Iš kur žinote, kur aš gyvenu?
— Pati pasakei vairuotojui adresą, kai įlipai, — priminė jai Danielis.
Aleksas vėl šyptelėjo, tačiau vyresnysis brolis ir toliau visiškai rimtai žvelgė į merginą. Jį stebino tai, kad nepaisydama baimės ji stengėsi išlikti rami ir net buvo pasirengusi su jais ginčytis.
— Tu dirbi mūsų įmonėje? — paklausė jis.
Ema linktelėjo.
— Esu finansų skyriaus sekretorė.
— Kodėl taip vėlai važiuoji namo?
— Viršininkas davė papildomo darbo.
Danielio veido išraiška iškart pasikeitė.
— Jis dažnai palieka tave vieną dirbti iki vėlaus vakaro?
— Kartais.
Vyras nieko nepasakė, tačiau iš jo žvilgsnio Ema suprato, kad kitą rytą jos viršininko laukia labai nemalonus pokalbis.
Po kelių minučių automobilis sustojo prie jos namų. Vairuotojas išlipo pirmas ir atidarė dureles. Ema jau ruošėsi kuo greičiau sprukti, tačiau Danielis paėmė šalia gulėjusią striukę ir ištiesė ją merginai.
— Lauke smarkiai lyja.
— Nebūtina, aš greitai nubėgsiu iki vidinės laiptinės.
— Imk, — trumpai tarė jis tokiu tonu, kad ginčytis buvo beprasmiška.
Ema užsimetė striukę ant pečių ir išlipo iš automobilio. Prieš uždarydama dureles ji atsisuko.
— Ačiū, kad parvežėte mane namo.
— Kitą kartą pirmiausia pasižiūrėk, į kieno automobilį lipi, — atsakė Danielis.
Automobilis nuvažiavo, o Ema dar kelias sekundes stovėjo po stogeliu. Ji nė nenutuokė, kad viduje Aleksas su šypsena žvelgia į savo brolį.
— Net nebandyk sakyti, kad ji tau nepatiko. Mačiau, kaip į ją žiūrėjai.
Danielis neatsakė. Jis tik žvelgė pro galinį langą tol, kol mergina visiškai dingo pastato viduje.
Kitą rytą Ema atėjo į darbą laikydama Danielio striukę rankose. Ji ketino palikti ją apsaugos darbuotojams, tačiau prie įėjimo jos jau laukė asmeninis Danielio asistentas.
— Ponas Moretti paprašė jūsų pakilti pas jį.
Emai pradėjo drebėti keliai. Ji pamanė, kad dėl vakarykštės klaidos bus atleista iš darbo.
Tačiau kai mergina įžengė į didžiulį kabinetą viršutiniame aukšte, Danielis stovėjo prie lango laikydamas du kavos puodelius.
— Norėjote mane pamatyti?
Vyras atsisuko ir pirmą kartą jai nusišypsojo.
— Taip. Nusprendžiau patikrinti, ar šiandien ir mano kabinetą nesupainiosi su kitu.
Ema suprato, kad jis juokauja, ir taip pat nusišypsojo.
Po to vakaro Danielis vis dažniau rasdavo priežasčių nusileisti į finansų skyrių.
Kartais jis paprašydavo Emos atnešti dokumentus, kuriuos jam galėjo perduoti bet kuris kitas darbuotojas. Kartais sustodavo prie jos stalo ir paklausdavo, ar ji jau užsisakė taksi.
Po kelių savaičių prie biuro vėl prapliupo smarkus lietus. Kai Ema išėjo į lauką, prie įėjimo stovėjo jau pažįstamas juodas automobilis, o šalia jo jos laukė Danielis.
— Šį kartą tikrai neužsisakiau taksi, — šypsodamasi tarė mergina.
— Žinau, — atsakė jis, atidarydamas jai dureles. — Šiandien pats atvažiavau tavęs pasiimti.
Ema dar nežinojo, kur juos nuves ši kelionė. Tačiau Danielis jau suprato, kad nepažįstamoji, kadaise netyčia įlipusi ne į tą automobilį, visiems laikams pavergė jo širdį.
