Ryte po vestuvių pabudau būdama įsitikinusi, kad dar niekada gyvenime nebuvau tokia laiminga. Tačiau nepraėjus nė valandai rankose laikiau mažytį žalvarinį raktelį, paslaptingą raštelį ir juvelyrinės parduotuvės kvitą, svarstydama, ar tik nepadariau didžiausios savo gyvenimo klaidos.
Mano vardas Sharon, man dvidešimt septyneri, ir iki to ryto savo santykius su Ianu būčiau apibūdinusi kaip visiškai tvirtus ir stabilius.
Ankstesni santykiai išmokė mane bijoti melo bei paslapčių, tačiau Ianas visada buvo kitoks. Per mūsų trečiąjį pasimatymą jis pasakė nekenčiantis paslapčių.
Per ketverius kartu praleistus metus dalijomės telefonų slaptažodžiais, kalendoriais ir banko pranešimais. Pasitikėjimas buvo mūsų santykių pagrindas.
Susituokėme ankstesnę popietę per nuostabią ceremoniją sode. Po daugybės valandų šventimo į viešbučio apartamentus grįžome apie antrą valandą nakties. Ianas užmetė smokingą ant kėdės ir netrukus užmigo.
Kitą rytą, ruošdamasi mūsų skrydžiui į Graikiją, nusprendžiau supakuoti jo smokingą. Prieš jį sulankstydama patikrinau kišenes.
Vidinėje krūtinės kišenėje radau sulankstytą kvitą, mažytį žalvarinį raktelį, perrištą išblukusia raudona juostele, ir kreminės spalvos lapelį, užrašytą man nepažįstama rašysena.
Jame buvo parašyta: „Ačiū, kad tai lieka tarp mūsų. Ji niekada neturi sužinoti, kol neateis tinkamas metas. R.“
Man suspaudė skrandį.
Kvitas buvo iš „Bellamy & Sons Jewelers“, išrašytas likus trims savaitėms iki mūsų vestuvių. Suma buvo tokia didelė, kad už ją būtų buvę galima nusipirkti visai neblogą naudotą automobilį.
Išėjau į koridorių ir paskambinau savo geriausiai draugei Marisol. Ji perspėjo manęs nekaltinti Iano neištikimybe, kol nežinau tiesos.
Vis dėlto negalėjau nustoti galvoti apie tą raštelį, nežinomą moterį, kurios vardas prasidėjo raide R, ir brangų pirkinį juvelyrinėje parduotuvėje.
Kai grįžau, Ianas jau buvo pabudęs. Per pusryčius lyg tarp kitko paklausiau, ar jis ištuštino savo smokingo kišenes. Jis atsakė, kad taip.
– Keista, – pasakiau ir padėjau ant stalo kvitą, raktelį bei raštelį.
Ianas sustingo.
Tada tarė:
– Man reikia, kad pasitikėtum manimi dar šešias valandas.
Įsiutau. Mes buvome susituokę mažiau nei parą, o jis prašė manęs nekreipti dėmesio į slaptą kitos moters raštelį.
Jis prisiekė, kad manęs neišduoda, tačiau sakė, jog viską paaiškinęs sugadintų tai, ką planavo beveik metus.
Nuo to pasidarė tik dar blogiau.
Užsirakinau vonios kambaryje ir parašiau Marisol, kad galbūt ištekėjau ne už to žmogaus. Ianas priėjo prie durų ir maldavo juo pasitikėti. Po akimirkos po durimis praslydo vokas.
Viduje buvo nuotrauka.
Vos ją pamačiusi, nustojau kvėpuoti.
Nuotraukoje buvo mano močiutės sužadėtuvių žiedas.
To žiedo nebuvau mačiusi beveik dešimt metų. Po skaudaus šeimos konflikto mano teta jį pardavė.
Per mūsų antrąjį pasimatymą buvau Ianui papasakojusi, kaip stipriai dėl to išgyvenau, ir nuo tada beveik niekada apie tai neužsiminiau.
Atidariau duris.
Ianas paaiškino, kad „R“ buvo Rosa, viena artimiausių mano močiutės draugių. Rosos pusbrolis dirbo „Bellamy & Sons“, ir kartu jie beveik metus ieškojo to žiedo. Ianas kelis mėnesius mokėjo už jį dalimis ir planavo mane nustebinti Santorinyje.
Mažasis žalvarinis raktelis buvo nuo banko seifo, kuriame jis paslėpė žiedą, kad aš netyčia jo neaptikčiau namuose.
Rosa per mūsų priešvestuvinę vakarienę perdavė Ianui galutinį kvitą, raktelį ir raštelį, o jis paprasčiausiai pamiršo juos smokingo kišenėje.
Pradėjau juoktis pro ašaras.
– Aš vos nepradėjau ieškoti skyrybų advokato vien todėl, kad tvarkiau tavo smokingą!
Ianas atsiprašė, kad sulaužė mūsų taisyklę neturėti paslapčių, net jei tam turėjo gerą priežastį. Aš atsiprašiau, kad iš karto pagalvojau apie blogiausia.
– Daugiau jokių paslapčių? – paklausiau.
– Daugiau jokių paslapčių, – pažadėjo jis. – Net ir malonių.
Vėliau, Santorinio paplūdimyje, Ianas švelniai užmovė mano močiutės sužadėtuvių žiedą ant mano piršto, šalia naujojo vestuvinio žiedo.
Jis tiko idealiai.
Tas rytas mane siaubingai išgąsdino, tačiau stovėdama šalia savo vyro ir matydama žiedą pagaliau sugrįžusį ten, kur jam ir buvo vieta, supratau tiesą: paslaptis, kuri, mano manymu, galėjo sugriauti mūsų santuoką, iš tiesų buvo metus trukusios pastangos sugrąžinti man brangią mano šeimos istorijos dalelę.
