«Stebėtina, kaip jums pavyksta supainioti vasarnamį su viešbučiu, o save – su karališkomis personomis. Čia jums ne aptarnaujantis personalas!»
– Pagaliau mes čia, – atsiduso jaunas vyras, padėdamas ant grindų kambaryje daiktų krepšius.
– Aš laukiau atostogų tik dėl šios akimirkos, – atsakė žmona ir pasilenkė prie bučinio.
Ji visai neseniai apsigynė diplomą, bet jau dirbo. Po mėnesio turėjo prasidėti naujas didelis projektas, ir ji norėjo gerai pailsėti bei sukaupti jėgų. O jis gavo pelnytą atostogą, tad dabar jie, džiaugdamiesi savo jaunyste, nuostabiu oru ir visiška ramybe, atvyko į vasarnamį.
Vasarnamis buvo mažame kaimelyje. Namas stovėjo prie nedidelės upelės, o už kaimo ribos augo gražus miškas, kuriame jaunieji labai mėgo vaikščioti.
Kieme buvo ir pirtis, ir šašlykinė, ir net gultų zona. Namas turėjo visus patogumus. Mėnuo, kurį jie planavo čia praleisti, žadėjo būti kupinas romantikos ir laimingų akimirkų.
Trys dienos praėjo lyg pasakoje
Saulė kaitino ne per stipriai, o lengvas vėjelis nubaidydavo uodus. Nei interneto, nei ryšio su pasauliu nesinorėjo, bet telefonas visgi kartais suskambėdavo.
– Atsiliepk, – sumurmėjo Olia, gulinti hamake obels šešėlyje, ir linktelėjo į garso pusę. Antonas nenoriai pravėrė akis ir išlindo iš žmonos glėbio:
– Taip. O, labas! Žinoma, susitinkam, seniai bematėmės! Aha. Taip, taip, taip… Tikrai! Na, iki, jūsų laukiam.
Olia pakilo ant alkūnės ir klausiamai pažvelgė į vyrą.
– Kas čia?
– Miša.
– Tas, kur žmona Oksana ir dvynukai?
– Taip.
– Ir kur mes jų laukiam? – Olia šiek tiek suraukė antakius ir pakėlė smakrą.
– Čia, o kur gi dar!
– O manęs paklausti? – ji rimtai sutriko ir buvo pasirengusi supykti.
– Na baik, juk bus linksma, tu mėgsti svečius, o ir seniai matėmės, – teisinosi Antonas, artėdamas prie žmonos. – O dviese dar spėsim pabūti, juk ne savaitei jie atvažiuos, Miša sakė trims dienoms, – jis pabučiavo žmoną į skruostą, ir ji nusijuokė.
– Na tik jeigu ne savaitei, – linksmai tarė Olia ir pradėjo galvoti, kaip ir kur apgyvendins svečius.
Kitą rytą tylus vasarnamis buvo gyvesnis nei įprastai. Olia atsikėlė anksčiau, kad paruoštų svečiams kambarį ir sutvarkytų tai, ko nespėjo išvakarėse. Antonas marinavo mėsą.
Svečiai atvyko per pietus, įsikūrė jiems skirtame kambaryje. Vaikai lakstė po sodą, vėliau bandė gaudyti mailių nuo lieptelio, o suaugusieji pylė į taures lengvą vyną ir kepė šašlyką. Visi buvo nusiteikę smagiai praleisti laiką.
– Vis dėlto buvo smagu mokykloje, nors aš beveik nesimokiau, – prisiminė Miša, sukramtęs mėsos kąsnį.
– Taip, taip, ypač kai visa klasė važiavome į vynuogynus, – patvirtino Antonas. – Mes beveik visą mėnesį gyvenome prie jūros, mokėmės ir rinkome vynuoges.
– O kaip mes jų prisirydavome!
– Tikra tiesa…
– Gerai jums, – šiek tiek įsižeidusi tarė Oksana, – jūs tai prie jūros augote, o aš savo Urale tik bulves kasiau ir medžius balinau. Nei jūros, nei saulės, nei vynuogių ten nebuvo.
– Oi, nežinau, kur jūs ten mokėtės, bet mano mokykloje darbo pamokų nebuvo – man jų namuose užteko per akis, – atsakė Olia. – Nors ką čia skųstis, – ji atsilošė pintame krėsle ir pažvelgė į vaikus, – mokyklos metai yra patys nerūpestingiausi ir laimingiausi. Kad ir kas nutiktų, prisiminimai vis tiek išlieka šviesūs…
Taip, valgydami ir kalbėdamiesi, jie praleido pirmą dieną. Seni draugai puikiai leido laiką, o vaikai taip prisižaidė kieme, kad užmigo vos per kelias minutes.
– Pas jus ant obels yra puiki šaka, ant kurios galima padaryti supynes, – sakė Miša savo draugui, kai moterys išėjo plauti indų ir guldyti vaikų.
– Manai, verta daryti? – mieguistai atsakė Antonas ir nusižiovavo.
– Aš pats padarysiu, tik duok kokią nors lentą ir tvirtesnę virvę.
– Iš kur žinai, kad aš tokių turiu?
– O kas gi neturi vasarnamyje? Rasim…
Antono akys nepalenkiamai merkėsi, todėl jis nieko neatsakė draugui, nors Mišos pasakymas jam pasirodė kiek šiurkštokas. Šeimininkui kilo jausmas, kad svečias kišasi ne į savo reikalus, bet miegas užmigdė ir šį pojūtį.
Kitą dieną Olia paruošė svečiams pramogų programą – iškylą prie upės.
Kol vyrai ieškojo lentos supynėms, o Oksana – rūpinosi vaikais, Olia susidėjo dvi dideles pintines.
Vienoje pintinėje buvo rankšluosčiai, plaukimo rankovės dvynukams ir kelios kelioninės stalo žaidimų dėžutės, o kitoje, sandarioje, tarp ledo paketų gaivinosi obuoliai, arbūzas, vynuogės, sumuštiniai, krekeriai ir buteliai su gėrimais.
Į iškylą nusprendė vykti į kaimelio galą – ten buvo „bendras“ paplūdimys. Vieta buvo vaizdinga, net smulkaus ir švaraus smėlio buvo. Draugai įsitaisė po plačia ąžuolo paunksme ir ėmė žaisti stalo žaidimus, vienu akimi stebėdami vaikus, kurie prie kranto taškėsi vandeniu.
Pasivaikščiojimas pavyko kuo puikiausiai. Net valtį prisiminė – Antanas su Olia retai ją pripūsdavo, o šįkart prisiminė. Patiko ir vaikams, ir suaugusieji pasiplaukiojo.
Nepastebimai prabėgo dar viena diena, ir dar kelios… Supynės jau kabojo ant virvės, pasiskolintos iš kaimyno dėdės Kolios, o svečiai buvo išvedžioti, išmaudyti ir pamaitinti. Karščiausiu dienos metu Antanas ir Olia eidavo į namus pagulėti po kondicionieriumi, o svečius kaitra visai tenkino – jie deginosi ir klausėsi muzikos lauke.
– Tyliau, mes juk ne vieni, – atstūmė nuo savęs vyrą Olia, kai šis bandė ją pabučiuoti.
– Kodėl tau tai kelia nepatogumą? – atsitraukė Antanas.
– Man jau viskas kelia nepatogumą… – Olia atsisėdo ant lovos ir liūdnai pažvelgė į jį. – Nežinau, kuo rytoj užimti Mišą ir Oksaną. Vaikai – kas kita, jiems užtenka žemėje pasikapstyti, bet suaugusius reikia nuolat linksminti… Jie turėjo išvažiuoti jau vakar, bet nė nesiruošia… Aš pavargau…
– Tai ir nelinksmink, jei nenori, – ištarė Antanas ir iškart suprato, kad leptelėjo kvailystę. Juk puikiai pažino savo žmoną. Ji taip jau išauklėta, kad svečiai jai – pats svarbiausias dalykas, jei ji šeimininkė, juk nenori pasirodyti nesvetinga. – Beje, taip, tu teisi, jiems jau metas namo.
– Žinoma, metas! Aš labai džiaugiuosi, kad jie atvažiavo, bet jų vaikai taip triukšmauja! Ir vonia pas mus tik viena, o aš nepratusi nuolat laukti eilėje… Pakalbėk su jais, – atsiduso Olia ir sunkiai užmerkė akis.
Kitą dieną Antanas ėmė visaip užsiminti draugui, kad jo šeimai jau metas grįžti į miestą.
Tačiau Miša nė už ką nenorėjo suprasti, ką reiškia frazė:
– Ech, seniai mes su Olia nebuvome likę dviese, mieste butą dalijamės su jos jaunesne seserimi, o čia – vien svečiai ir svečiai…
Į tai Miša tik atsakė:
– Aš irgi nuo jos jaunesnės sesers čia pabėgčiau! Gerai čia… tylu, malonu, visą gyvenimą tokiose vietose praleisčiau!
Pamažu maži nepatogumai ėmė virsti dideliais ir juntamais.
Rytais, užėjusi į virtuvę, Olia dažnai pamatydavo ant stalo neplautų indų ar nesutvarkytų produktų, likusių iš vakaro. Ji dabar eidavo miegoti šiek tiek anksčiau, o svečiai dar sėdėdavo, plepėdavo ir žiūrėdavo televizorių. Valgyti jie taip pat mėgo vėlai vakare, kai karštis atlėgdavo.
Antanas pastebėjo, kad Miša nuolat ima jo daiktus ir jų negrąžina į vietą. Taip buvo su žiūronais, plaukmenimis ir įkrovikliu. Viskas, kas patekdavo į draugo rankas, atsirasdavo bet kur, tik ne ten, kur buvo padėta iš pradžių.
Vaikai sudaužė lėkštę ir brangią molinę puodelį, du kartus vos neužkliuvo už laidų, vedančių prie televizoriaus, vos jo nenumesdami. Jau daugiau nei savaitę Antano ir Olios vasarnamyje netilo triukšmas.
Šeimininkai pavargo nuo įtemptų šypsenų ir užuominų, todėl nusprendė pasakyti viską tiesiai ir aiškiai:
– Mes norime pabūti dviese per savo atostogas, – nedrąsiai pradėjo Olia.
– Suprantu, – nė kiek nesusigėdęs atsakė Miša.
– Miša, juk sakei, kad svečiuositės kelias dienas, o praėjo jau daugiau nei savaitė, – tarė Olga, žiūrėdama į vyro draugą. – Kada jūs išvažiuosite?
– Nenorėjau to sakyti, bet nepalikote pasirinkimo! Užuominų tu nesupranti arba apsimeti, – padėjo žmonai Antanas, kreipdamasis į Michailą.
– Na… dar porą dienų pailsėsime ir važiuosime į miestą, – ištarė Miša ir pažvelgė į žmoną. Oksanos akyse sužibo klausimas.
– Mums čia taip patinka, bet jei jau taip… Gerai… porą dienų ir pradėsime krautis, mes jums netrukdysime, – pritarė Oksana, gurkštelėjusi giros iš Olios puodelio, kurio šeimininkė jau kelis kartus prašė neliesti ir neduoti vaikams. Juolab vieną jie jau buvo sudaužę.
– Klausykite, aš taip daugiau negaliu! Jūs trukdote! Mūsų atostogos baigiasi! – staiga įsiplieskė Olia. – Mažiausiai norėjau praleisti savo atostogas, aptarnaudama ir apmokėdama jūsų patogų buvimą mūsų vasarnamyje! Pavargau būti svetinga šeimininke ir tvarkytis po svečių, kurie turėjo išvažiuoti prieš 5 dienas! Aš irgi noriu pailsėti. Užuominų jūs nesuprantate, todėl pasakysiu tiesiai – noriu, kad jūs išvažiuotumėte. Dabar.
Svečiai su nuostaba ir įžeidimu žiūrėjo į Olią.
– Ji ką, mus išvaro? – paklausė Oksana vyro tokiu tonu, lyg tai būtų jos pačios namai, o tada jau pakeltu balsu kreipėsi į Olygą: – Tu mus išvarai?
– Taip, – nukirto Olia, – aš nuo jūsų pavargau. Noriu, kad jūs išvažiuotumėte!
Olga atsistojo, parodydama, kad šio klausimo neketina diskutuoti. Nes diskutuoti nėra apie ką.
Antanas suprato, kad žmonai dabar geriau nieko nesakyti – retai jis ją matė tokios būsenos. O štai draugai jį nustebino. Miša net nekrustelėjo – kaip sėdėjo fotelyje išsitiesęs, taip ir liko. Oksana gi sustingo su menka šypsenėle veide:
– Netikėta, štai ir siurprizas, – tik tiek tepasakė, permesdama žvilgsnį nuo Antano prie Michailo.
Antanas pažvelgė į svečius ir pridūrė:
– Jau keturias dienas jums užsimenu, kad laikas žinoti saiką, o jūs apsimetate, kad nesuprantate. Patys kalti. Nei aš, nei Olia to nenorėjome, mums buvo labai malonu jus matyti, bet jūsų įžūlumas tiesiog nebeturi ribų.
Oksana ėmė lėtai keltis iš fotelio. Ji pasisuko virtuvės link, kur buvo nuėjusi Olia.
– Štai tokius aš suprantu draugus! Vadinasi, iš pradžių kviečiatės, o dabar štai ką? Maisto gaila? Mes juk jums viską būtume atlygę, išvažiuodami gal dar ir pridėję viršaus. Vaikai jums sukliudė? Pavydi, kad savų neturi, todėl ir niršti! Ir vyrą prieš mane nuteikinėji! – staiga ne savo balsu suriko Oksana Olygai. – Mes išvažiuosime! Išvažiuosime tuoj pat!
Moteris ryžtingai nuėjo į savo kambarį krautis daiktų. Miša nusekė paskui žmoną. Antanas ir Olia apsikeitė žvilgsniais.
Dar pusvalandį svečiai krovė daiktus, kuriuos rinko po visą kiemą. Vaikai niurzgėjo ir nenorėjo išvažiuoti. Oksana tik šnypštė:
– Teta Olia turi reikalų, todėl mes negalime čia likti. Taip, žadėjome dvi savaites prie ežero pabūti, na, bet išėjo šiek tiek trumpiau…
Olga klausėsi ir tik stebėjosi tokia įžūlumu.
Jie planavo pasilikti pas juos dvi savaites, ir net nepasivargino suderinti savo planų su šeimininkais, neaptarė, ką atsivežti iš maisto ar gėrimų. Per visas tas dienas, kai jie svečiavosi, Miša nė karto nepasisiūlė prisidėti prie produktų pirkimo – nei čipsų, užkandžių, saldumynų, nei vaisių savo vaikams. Oksana nė karto nepasiūlė padėti apsitvarkyti, vis teisindamasi, kad vaikams reikia padėti išsimaudyti, išsipešti plaukus, o paskui jai svarbu su jais pasikalbėti prieš miegą.
„Įdomu, ar jie tokį triuką dažnai išdarinėja ir su kitais pažįstamais?“ – su šiomis mintimis Olga sėdėjo ant suolelio prie namo ir stebėjo, kaip po draugų automobilio vyras uždaro vartus.
Namuose įsiviešpatavo tyla. Tik didelis sieninis laikrodis tiksėjo savo rodyklėmis.
– Gal per griežtai pasielgiau? Nesusitvardžiau! Kažkaip grubiai išėjo. Ir tave su Miškauska priverčiau susipykti… – susimąsčiusi kreipėsi į vyrą Olia.
– Tu… Mes laikėmės kiek galėjome… Aš pats kaltas, reikėjo pačiam viską išspręsti vos pasibaigė savaitgalis. Tiesiai šviesiai paklausti. O aš vis mandravau… Atvedžiau situaciją iki kritinės ribos, – atsakė jis. – O tu šaunuolė! Viską teisingai padarei! Tokius reikia pamokyti ir pastatyti į vietą.
– Toš, likusias atostogas be svečių… Jei jau norėsi ką nors pamatyti, geriau mes patys nuvažiuosime dienai ar dviem, bet pas mus – ne. Ir dar, kitą kartą, prašau, pasitark su manimi, prieš sutikdamas su vizitais.
– Olia, kito karto nebebus. Be tavo sutikimo tikrai! Mišanė man ilgam atmušė norą kviesti svečius, – pusiau juokais atsakė Antanas. – Filmas ar… ne filmas? – paklausė jis žmonos.
Kitos trys dienos praėjo lyg pasakoje, iki atostogų pabaigos buvo likę kiek daugiau nei savaitė.
Telefonus jaunieji išjungė, kad daugiau niekas ir niekas negalėtų sutrikdyti jų ramaus poilsio.
– Man tik pasirodė, ar kas nors beldžiasi į vartus? – Olia padėjo knygą ir klausiamai pažvelgė į Antoną. Jis pravėrė akis ir įsiklausė. Tikrai – prie vartų kažkas tampė rankeną. Skambučio jie taip ir neįsirengė, o duris visada laikė uždarytas.
Antanas išvirtęs iš hamako pakilo, iš paskos atsistojo ir Olia.
– Tu žinai, kas tai galėtų būti? – paklausė Antanas.
– Ne, žinoma!
Balsai už vartų Antonui pasirodė pažįstami. Jis pravėrė vartelius.
– Antoša! O štai ir mes! Siurprizas! – vienu balsu sušuko keli žmonės.
„Tik ne tai!“ – pagalvojo Antanas ir pažvelgė į Olygą. Ji užvertė akis į viršų ir stipriau užsitraukė kepurę…
