Tėvai užrašė didelį butą seseriai — ir aš nusprendžiau nebekelti ragelio, kad ir kiek jie beskambintų.
— Mama, o čia kas?
Dovanojimo sutartis dreba mano rankose. Mama sustingo prie viryklės, bet neatsisuko.
— Kas — kas?
— Butas užrašytas Oliai?
Prieš penkiolika metų aš persikėliau pas tėvus mėnesiui — padėti prižiūrėti tėtį po insulto. Tuo metu Olia išvažiavo į Vokietiją ieškoti naujo gyvenimo. Mėnuo virto metais.
— Na taip. Dėl mokesčių taip geriau. O ir jeigu mums kas nutiktų…
— Kada tai buvo padaryta?
— Koks skirtumas! — staigiai atsisuko mama. — Tu ką, dėl kažkokio popiergalio jaudiniesi?
Popiergaliai. Penkiolika metų galvojau, kad gyvenu tėvų namuose.
— Lenečka, kur tėčio lašai?
Įprastas rytas. Atidedu nešiojamąjį kompiuterį — jau dešimt metų dirbu iš namų, su biuru bendrauju vaizdo ryšiu. Kitaip negalima — tėčiui kas keturias valandas reikia daryti injekcijas.
— Vaistinėlėje, mama.
— O pietūs paruošti?
— Gaminu.
Tėtis sėdi fotelyje, skundžiasi oru. Po insulto jis kaip vaikas — užmaršus, kaprizingas. Mama sukasi aplink jį, bet pagrindinė našta gula ant manęs.
Vakare skambina Olia. Nuotraukoje telefone ji įdegusi, su akinama šypsena.
— Kaip reikalai? Kaip tėtukas?
— Po senovei.
— Pas mus čia projektą uždaro, žada premiją. Beje, greitai atvažiuosiu!
Olia kas du mėnesius atsiunčia tris tūkstančius eurų vaistams. Mano akimis, ji laiko skolą atlikta.
Pusę metų apsimetinėjau, kad nežinau apie sutartį. Tačiau dabar kiekvienas mamos prašymas skamba kaip šeimininkės įsakymas tarnui.
Vasario mėnesį Olia skambina susijaudinusi:
— Klausyk, turiu problemų darbe. Ar galėčiau atvažiuoti pas jus mėnesiui su šeima? Pailsėti, pamąstyti, ką daryti.
Mama išplėšia ragelį:
— Žinoma, saulute! Viską sutvarkysime!
Po pokalbio atsisuka į mane:
— Lenečka, juk tau nesunku mėnesiui pagyventi atskirai? Į tavo kambarį įsikels anūkai, o tu… na, kažkaip susitvarkysi.
Lėtai padedu puodelį į kriauklę.
— Tai išeina, kad turiu išsikraustyti?
— Ne išsikraustyti, tik užleisti vietą. Vaikams reikia normalaus kambario, o tau vis tiek — juk dirbi nuotoliniu būdu.
— O kur aš gyvensiu?
— Kažką išsinuomosi. Arba pernakvosi pas pažįstamus.
Pažįstami. Per penkiolika metų nė karto nemiegojau ne šiuose namuose.
— Mama, bet tai mano kambarys…
— Lenečka, nebūk savanaudė! Olia taip retai atvažiuoja, o anūkai išvis pirmą kartą. Juk supranti.
Suprantu. Pernelyg gerai suprantu.
— Suprantu. Išsikraustysiu rytoj.
— Va ir šaunuolė! Žinojau, kad suprasi.
Studiją radau per dieną. Maža, bet mano. Pirmą kartą per penkiolika metų pabundu tyloje.
Mama jau antrą dieną skambina:
— Kur padėti tėčio lašai?
— Vaistinėlėje, viršutinėje lentynoje.
— O masažuotojas kada ateina?
— Antradienį ir penktadienį, dešimtą valandą.
— O jei jis neateis?
— Paskambinsi jam. Numeris užrašų knygutėje.
— Bet juk visada pati…
— Dabar ne visada.
Po savaitės mama verkdama skambina:
— Čia toks chaosas! Olia nuo ryto iki vakaro per „Skype“ dirba, vaikai viską verčia, o Diteris reikalauja gaminti ypatingą maistą! Aš nebesusitvarkau!
— Paprašyk pagalbos Olios.
— Ji užsiėmusi, turi svarbių derybų!
— Aš irgi dirbu, mama.
Dar po trijų dienų skambina įsiutusi Olia:
— Ką tu darai? Mama visiškai nusikamavo!
— O tu ką darai? Gyveni savo bute ir nepadedi?
— Prie ko čia butas? Kalba apie tėvus!
— Būtent. Apie tavo tėvus tavo bute.
— Rimtai dėl kažkokio popiergalio pyksti?
— Aš nepykstu. Aš darau išvadas.
Mėnuo baigėsi, bet aš nebegrįžau. Mama skambina kasdien:
— Olia išvažiavo, gali grįžti namo!
— Aš jau namie, mama.
— Ką tu kalbi? Tavo namai čia!
— Mano namai ten, kur manęs neišvaro dėl svečių.
Prieš savaitę nustojau kelti ragelį. Atsakiklyje keturiasdešimt trys žinutės.
Vakar sutikau mamą parduotuvėje. Ji pasenusi, išvargusi.
— Lenečka! — pravirko ji. — Na kaip taip galima? Mes juk šeima!…
Šeima yra tada, kai visi rūpinasi vieni kitais. O ne tada, kai vienas aria, o kiti tik naudojasi.
— Bet juk mes tave mylėjome!
— Mylėjote naudotis. Tai skirtingi dalykai.
— Lenečka, tėčiui bloga! Jam reikia priežiūros!
— Samdykite slaugę. Arba tegu buto savininkė grįžta iš Vokietijos.
Mama atsiduso ir nuėjo. Aš stovėjau ir žiūrėjau jai iš paskos. Gaila? Taip. Bet gailestis ir pasirengimas aukotis — tai irgi skirtingi dalykai.
Namuose sėdžiu su ruduoju katinu ant kelių. Parsinešiau jį pirmą dieną po išsikraustymo — namuose laikyti negalėjau, „tėčiui alergija“. Dabar Ryžikas murkia taip garsiai, kad kaimynai beldžia į sieną.
Telefonas guli šalia. Per savaitę keturiasdešimt septyni praleisti skambučiai. Vakar skambino net Olia — pirmą kartą per tris mėnesius.
Pakeliu ragelį po trisdešimto signalo:
— Klausau.
— Lena! Pagaliau! — Olios balsas piktas ir pavargęs. — Ką tu darai? Tėvai pasamdė slaugę už trisdešimt tūkstančių! Aš negaliu tiek pervesti kas mėnesį!
— O aš negalėjau penkiolika metų gyventi be asmeninio gyvenimo. Bet kažkaip gyvenau.
— Tai kas kita!
— Taip, kas kita. Man buvo sunkiau.
— Lena, būk žmogumi! Grįžk bent pusei etato!
— Olia, būk žmogumi. Parduok butą, kurį gavai dovanai, ir mokėk už tėvus.
Tyla. Paskui — signalai.
Darbo kolegos manęs neatpažįsta. Einu į biurą, siūlau projektus, lieku įmonės vakarėliuose. Vadovė stebisi:
— Lena, tu tapai kitu žmogumi! Anksčiau visada skubėdavai namo.
— Anksčiau manęs namuose laukė. Dabar namuose laukiu aš pati.
Užsirašiau į sporto salę, į anglų kalbos kursus. Susikūriau paskyrą pažinčių svetainėje — vyrai rašo, kviečia. Keista būti laisvai keturiasdešimt penkerių.
Užvakar vėl skambino mama. Šįkart atsiliepiau:
— Lenečka, na kiek galima! Tėčiui visai blogai, o slaugė — svetimas žmogus!
— Mama, aš irgi tapau svetimu žmogumi tą dieną, kai jūs mane išvarėte iš mano pačios kambario.
— Bet mes negalvojome…
— Būtent. Negalvojote. Penkiolika metų negalvojote.
Šiandien niekas neskambino. Tyla neįprasta, bet gera.
Sėdžiu virtuvėje, geriu kavą ir glostau katiną. Už lango pavasaris, saulė tiesiai šviečia ant mano stalo. Telefonas tyli jau trečią dieną.
Galvoju: ar man jų gaila? Žinoma, gaila. Bet gailėtis ir naikinti save dėl gailesčio — tai skirtingi dalykai.
Vakar Olia atsiuntė SMS: „Tėčiui kvietė greitąją. Pagalvok, ką darai“.
Aš pagalvojau. Ir nieko neatsakiau.
Žinote, kas keisčiausia? Aš turiu drąsos neatsakyti. Pirmą kartą per keturiasdešimt penkerius metus turiu drąsos pasakyti „ne“ tiems, kurie visada buvo įpratę girdėti tik „taip“.
