— Tu juk galvoji, kad esi mano vienintelė? — tyliai paklausė jis. — Argi ne? — nustebo Nataša.
Nataša skubėjo namo, susisukusi į ilgą, šiltą šaliką. Šiais metais ruduo buvo ypač drėgnas ir vėsus: tai lengvas dulksnis lijo, tai vėjas pūtė taip, kad medžiai linko, o šiandien viskas susidėjo kartu. Nataša grįžo iš instituto. Kuprinė traukė pečius, pirštai šalčio drebėjo net ir su pirštinėmis, šaltis skverbėsi per visą kūną, ir ji svajojo tik apie vieną: kuo greičiau patekti namo, sušilti su puodeliu karštos arbatos ir perversti naują knygą.
Gatvė buvo beveik tuščia. Stengdamasi apeiti balas, kad nesusiteptų batų, Nataša pasuko į kiemą, už kurio jau matėsi pažįstamas įėjimas, ir staiga sustojo: visai netoli, iš tamsaus kampo, nuskambėjo tylus, vos girdimas verksmas. Nataša sustingo, įsiklausydama: aplink nieko nebuvo matyti, bet garsas kartojosi — tylūs, drovūs šniokštimai.
— Ei… kas čia? — atsargiai pakvietė ji, pati nustebusi, kaip tyliai nuskambėjo jos balsas.
Atsakymo nebuvo, bet už rūdijančio metalinio čiuožyklos kažkas pajudėjo. Nataša žengė žingsnį į priekį, jos širdis ėmė plakti greičiau. Ji atsargiai pasilenkė ir tamsybėje pamatė mažą berniuką. Plonas, ne vyresnis nei penkerių metų. Jis susirietė, drebančiu kūnu, tikriausiai nuo šalčio ir baimės.
— Nebijok, — švelniai tarė Nataša, ištiesdama ranką. — Aš tavęs neįskaudinsiu. Kodėl čia vienas, tamsoje?
Berniukas šniokštė ir nubraukė ašaras delnu. Keletą sekundžių dvejojo, tarsi rinktųsi, ar pasitikėti nepažįstama mergina, ir galiausiai atsargiai išlindo iš slėptuvės.
Jo striukė buvo plona, sagos beveik neužsegta, batai purvini, sušlapę nuo balų.
— Aš… Vytukas… — tyliai ištarė jis. — Mamą… mamą mašina partrenkė… Kur nors nuvežė… O aš… išsigandau… ir pabėgau.
Natašos širdis suspaudė. Toks mažas, trapus vaikas, vienas šalto rudens vakaro viduryje. Ji sunkiai sulaikė ašaras, stengdamasi neparodyti, kiek ją sukrėtė šis vaizdas.
— Eime su manimi, Vytuk… — tarė ji, prisikūprinusi, kad būtų viename lygyje su juo. — Tu sušalei, išalkai. Namie sušilsime, o ten nuspręsime, ką daryti toliau.
Ji galvojo iš karto iškviesti policiją, bet žiūrėdama į jo išsigandusias akis ir šlapius skruostus suprato: ne, pirmiausia reikia leisti jam jaustis saugiai, pamaitinti, sušildyti, nuraminti.
Jie ėjo greitai, beveik bėgdami. Vytukas laikėsi už jos rankos, toks lengvas ir trapus, kad atrodė, jog jį galima pakelti viena ranka, ir jos širdis suspaudė užuojauta.
Bute kvepėjo barščiais, keptais svogūnais, šviežia naminė duona — ta, kurią tėtis visada spėdavo iškepti, kai Nataša užsibūdavo moksluose. Nataša giliai įkvėpė, pajusdama, kaip šaltis ir drėgmė iš gatvės pamažu nyksta.
Jie gyveno kartu su tėčiu, Igoriu Vitaljevičiumi, nuo tada, kai Natašai sukako dešimt metų. Jos mama, Julija, nusprendė paskirti gyvenimą karjerai ir visam laikui išvyko į kitą šalį. Nuo tada jų ryšys apsiribojo retomis vaizdo skambučiais: mama pasakojo apie darbą, Nataša — apie mokyklą ir institutą. Visa ūkio našta krito ant tėčio pečių, ir jis su tuo tvarkėsi garbingai: butas buvo švarus kaip blizgantis, viryklėje visada buvo karštas vakarinis patiekalas, ir Nataša niekuo nesijautė nuskriausta.
— Kur dingsti, Nataš? — iš virtuvės pasigirdo šiltas, šiek tiek pavargęs balsas, vos tik užsivėrė durys.
— Tėti, aš… — pradėjo ji, bet prieangyje jau pasirodė vyras minkštu namų megztiniu. Jis sustingo, nukreipęs žvilgsnį nuo dukros į berniuką, kurį ji laikė už rankos.
— Tai… kas? — tyliai paklausė jis, tarsi žodžiai jam būtų sunkiai išeinantys.
— Tėti, tai Vytukas, — skubiai paaiškino Nataša. — Radau jį žaidimų aikštelėje. Jis buvo vienas. Mamą jam partrenkė mašina… Jis išsigando ir pabėgo… Negalėjau jo palikti ten…
Igoris Vitaljevičius lėtai nusprendė nusiimti akinius, tarsi jie trukdytų matyti. Jo veidas pašviesėjo, bet jis nieko nesakė, tik linktelėjo, tarsi pritardamas.
Virtuvėje Nataša pasodino Vytuką ant taburetės. Jis sukniubo į šaukštą kumšyje, o akys vis dar atsargiai stebėjo aplinką. Bet labai greitai nugalėjo alkis — jis pradėjo valgyti, skubėdamas ir godžiai.
Nataša glostė jį per galvą, tyliai ramindama:
— Neskubėk, viskas tavo, niekas neatsims.
Igoris Vitaljevičius stovėjo prie lango, šiek tiek pasisukęs, tarsi stebėtų lietų pro stiklą, nors žvilgsnis nuolat grįždavo prie vaiko. Atrodė, kad norėtų ką nors pasakyti, bet negalėjo apsispręsti, tik sunkiai atsikvėpdavo. Nataša suprato: tėtis, matyt, jaudinasi, galvoja, ką daryti toliau, kaip surasti berniuko giminaičius.
Kai Vytukas pagaliau suvalgė, Nataša nuvedė jį į savo kambarį. Berniukas įsikniaubė po antklode, pasidengė nosį pagalve ir beveik iš karto užmigo. Skruostuose dar švietė ašarų pėdsakai, bet kvėpavimas tapo ramus, lygus. Nataša stovėjo virš jo, paklojo antklodę, ir jos širdis prisipildė netikėtos, beveik motiniškos švelnumo.
— Baisulis… — šnibždėjo ji. — Kaip tu išsigandei…
Tyliai uždariusi duris, ji išėjo į svetainę. Ten, krėsle prie lango, sėdėjo tėtis. Jis buvo blyškus, pečiai šiek tiek nusvirę, rankos suspaudė porankius, o žvilgsnis nukreiptas į grindis, lyg ten slypėtų atsakymai į visus klausimus.
— Tėti? — atsargiai pakvietė Nataša. — Kas su tavimi? Atrodo, lyg būtum pamatęs vaiduoklį…
Jis lėtai pakėlė akis, ir Natašai staiga pasidarė nejauku. Jo žvilgsnyje nebuvo įprastos švelnumo ar ramybės šviesos. Ten mirgėjo sumišimas ir skausmas, ir dar kažkas — slėpta baimė, paslaptis, kurios jis negalėjo ištarti.
— Viskas gerai, — užkimusiu balsu atsakė jis, bandydamas atkurti įprastą toną. Bet ji matė: niekas nebuvo „gerai“.
— Tėti… — tyliai priėjo Nataša, prisėdo šalia krėslo krašto. — Aš matau, kad kažkas ne taip. Prašau, papasakok.
Igoris Vitaljevičius ilgai tylėjo. Atrodė, kad kiekvienas žodis užstringa gerklėje. Kelis kartus jis sunkiai atsikvėpė, perbraukė ranka per veidą, tarsi bandydamas nuvyti prisiminimus. Bet galiausiai prabilo tyliai, susilaikydamas:
— Tu juk galvoji, Nataš, kad esi mano vienintelė, tiesa? — pasakė jis, nukreipdamas žvilgsnį į dukrą. Akyse mirgėjo skausmo šešėlis, kurio ji dar niekada nebuvo matęs.
— Na… žinoma, vienintelė. Ar gi ne? — nustebo Nataša.
Atsakymas nuskambėjo taip netikėtai, kad Natašą tarsi elektros smūgis persmelkė:
— Ne, dukra… tu ne vienintelė pas mane. Aš dar turėjau sūnų, Matviejų.
— Sūnų? — pakartojo ji, negalėdama patikėti. — Bet… kodėl aš niekada apie jį nežinojau?
Igoris Vitaljevičius vėl sunkiai atsikvėpė ir pradėjo pasakoti:
— Viskas buvo seniai, dar prieš susitikimą su tavo mama. Aš buvau ištekėjęs už moters, vardu Nadėžda. Gyvenome paprastai, bet laimingai. Kai mūsų sūnui sukako treji, aš grįžau iš komandiruotės traukiniu… ir tada susipažinau su Julija, mes važiavome viename kupė.
Nataša klausė sulaikiusi kvėpavimą, jausdama, tarsi laikas aplink sustojo.
— Ji… tarsi užbūrė mane. Supranti? — tęsė tėtis. — Mes pradėjome susitikinėti. Eidavome į kiną, restoranus, teatrą. Ji mokėjo taip kalbėti, taip žiūrėti, kad man po kojomis dingdavo žemė. Aš, suaugęs vyras, praradau galvą. Ir būtent tada Julija pasakė: arba mes susituokiame, arba išsiskiriame visam laikui. Aš nedvejojau. Tą pačią vakarą prisipažinau Nadėždai, pateikiau skyrybų prašymą ir išėjau pas Juliją.
Natašos akyse susikaupė ašaros. Ji visada laikė mamą švelnia, gerą, beveik idealią. O dabar įprastas pasaulis griuvo, atverdama kitą pusę.
— Mes susituokėme, — tęsė Igoris Vitaljevičius, — ir netrukus gimei tu. Bet Julija iš karto nustatė sąlygą: jokios praeities. Draudė net prisiminti Nadėždą ir sūnų.
— Draudė? — ištarė Nataša. — Kaip galima drausti?!…
— Ji galėjo, — kartais šiek tiek kartėlio nusišypsojo jis. — Tu net neįsivaizduoji, kaip ji mokėjo pasiekti savo. Pirmuosius laikus aš vis tiek retkarčiais lankydavausi pas Matviejų, nešdavau dovanas. Bet vienąkart Nadėžda pasakė: „Nesilankyk pas mus daugiau. Po tavo vizitų jis naktimis verkia. Nežaisk su jo jausmais“. Ir aš pasitraukiau. Bet pinigus jam siųsdavau visada, reguliariai.
Nataša tylėjo. Atrodė, tarsi žemė būtų ištrūkusi po kojomis.
— O paskui Julija išvyko, — tėvas kalbėjo vis tyliau, — ir aš nusprendžiau rasti sūnų, atstatyti santykius. Bet senajame adrese jie jau negyveno. Nuo tada nieko apie juos nežinau.
Jis nutilo, tarsi padėjo tašką.
— Kaip taip?! — šoko Nataša, ašaros riedėjo per skruostus. — Tu leidai mamai uždrausti matytis su sūnumi? Kodėl? Kodėl manęs niekada su juo nesupažindino? Aš visada taip svajojau apie brolį!
— Atsiprašau, dukra, — tyliai tarė tėtis. — Tada maniau, kad elgiuosi teisingai. Galvojau, kad suteiksiu jums su Julija laimingą gyvenimą… O gavosi taip, kaip gavosi…
Kambaryje tęsėsi tyla, girdėti buvo tik tylus sieninis laikrodžio tikėjimas. Galiausiai Nataša paklausė:
— Bet kodėl tu man tai pasakei būtent dabar?
Igoris Vitaljevičius staiga pakėlė akis, jo balsas drebėjo:
— Matai… Vytukas… jis panašus į Matviejų. Lyg dvi lašai vandens. Tokiu, kokį aš jį prisimenu.
Vėl nusileido tyla. Natašą užplūdo sumišę jausmai, ji nežinojo, kaip reaguoti: tėtis slėpė dalį gyvenimo, mama pasirodė ne tokia, kokia ji manė; ir kažkur egzistuoja brolis, apie kurį ji niekada nežinojo.
— Tai ką dabar daryti? — šnibždėjo ji, žiūrėdama į kambario duris, kur miegojo Vytukas.
— Daryti tai, kas teisinga, — atsakė tėtis. — Berniuką reikia sugrąžinti giminaičiams. Bet pirmiausia reikia sužinoti, kas jie.
Nataša linktelėjo. Jos širdis skaudėjo. Bet kartu su skausmu atsirado naujas jausmas — ryžtas. Praeities nebeatkursi, bet jie turėjo dabartį. Ir joje buvo tas berniukas, kuriam jie galėjo padėti.
Pirmiausia Nataša surinko miesto ligoninės numerį. Kol skambėjo tonai, ji jautė, kaip su kiekviena sekunde auga nerimas: pirštai drebėjo, mintys šokinėjo lyg lapai rudens vėjyje.
Galiausiai ragelį pakėlė mieguista seselė:
— Taip, šiandien atvežė moterį, kurią partrenkė automobilis, — patvirtino ji. — Šiuo metu reanimacijoje. Smūgis, sumušimai, bet gyvybei pavojus negresia. Pasveiks.
Iš šių žodžių Natašai tarsi akmuo nukrito nuo širdies. Ji palengvėjus atsiduso:
— Labai jums ačiū, — ir padėjo ragelį, dar kartą mintyse tarsdama: „Dėkui Dievui… nieko rimto“.
Kitas žingsnis buvo skambučiai į policijos nuovadas — reikėjo patikrinti, ar kas nors ieško berniuko.
Pirmoje nuovadoje, į kurią pavyko prisiskambinti, atsakė trumpai: ne, niekas nesikreipė su tokiu pareiškimu. Bet antrajame skambutyje budintysis sužibo:
— Taip, pas mus gautas pranešimas apie dingusį vaiką, — pranešė jis. — Berniukas Vytukas, taip. Kur jis dabar?
Nataša nurodė adresą, padėjo ragelį ir giliai atsiduso.
— Jie važiuoja, — pranešė ji tėvui, — Jo mama ligoninėje, bet nieko baisaus. O už berniuką atvyks giminės.
Igoris Vitaljevičius tik linktelėjo, stengdamasis suvaldyti emocijas.
Nepraėjus nė valandai, pasigirdo durų skambutis. Nataša puolė atidaryti ir pamatė ant slenksčio maždaug penkiasdešimtmetę moterį ir jaunuolį. Pirmoji žengė moteris.
— Jūs… tai jūs radote Vytuką?
— Taip, — linktelėjo Nataša, atsitraukdama į šalį. — Jis mano kambaryje, miega.
Moteris įžengė į butą ir iš karto, tarsi kojos nusilpo, sėdo ant prieškambario taburetės. Vyras apkabino ją per pečius, bet taip pat buvo įsitempęs — matėsi, kad vakaras jiems praėjo tarsi pragare.
— Aš esu Nadėžda, — pagaliau prisistatė moteris, braukdama ašaras. — Tai mano sūnus Matviejus, — linktelėjo į vyrą. — O Vytukas — mano anūkas.
Nataša sušuko tyliai, ausyse aidėjo tėvo žodžiai.
— Aš… aš esu Nataša, — tik tiek pasakė ji.
Tuo metu iš kambario išėjo Igoris Vitaljevičius. Jis ketino ką nors pasakyti, bet žodžiai užstrigo gerklėje.
Nadėžda pažvelgė į jį ir sušuko taip garsiai, kad Nataša net susirietė.
— Dieve… — išsprūdo jai. — Igori…
Jis žengė į priekį, bet tuoj sustojo. Šalia stovėjęs Matviejus žiūrėjo į jį nesuprasdamas.
— Mama, kas tai? — paklausė jis.
— Tavo tėtis, — tyliai tarė Nadėžda.
Toliau sekė pokalbiai — sumišę, nervingi, pilni jausmų, kurie kauptis metų metus.
Igoris prašė atleidimo, prisiminė viską, ko nespėjo pasakyti, kalbėjo, kad nė dienos nepamiršo sūnaus, kad kiekviena akimirka jo širdyje buvo pripildyta mintimis apie Matviejų.
Nataša sėdėjo šalia ir stebėjo, kaip griūva senos sienos ir statomi nauji tiltai tarp žmonių tiesiai jos akyse. Jos širdis buvo kupina stiprių jausmų: šoko, palengvėjimo, džiaugsmo.
Nadėžda pasirodė esanti nuostabiai gera ir atvira moteris. Ji ilgai dėkojo Natašai už tai, kad nepraėjo pro šalį pro savo anūką, šypsodamasi su šiluma, kuri tiesiog skverbėsi į širdį:
— Ačiū tau, dukra.
Ir Nataša pajuto, kad ši moteris jai patinka. Priešais ją nebuvo priešas, ne mamos varžovė, o išmintinga, šilta, supratinga močiutė ir motina, kuri moka atleisti ir mylėti.
Su broliu susipažinti pavyko lengvai, net linksmai. Matviejus šypsodamasis jai nedrąsiai paspaudė ranką, o tada staiga tvirtai apkabino.
— Taigi, tu mano sesuo, — tarė jis, o jo balse skambėjo džiaugsmas. — Tiek metų ir nežinojau…
O kai iš kambario išlindo Vytukas, dar mieguistas, su išplaukusiais plaukais, Nadėžda ir Matviejus puolė pas jį ir stipriai prispaudė prie savęs. Berniukas įsikniaubė nosimi į tėčio petį ir pradėjo verkti.
Toliau viskas klostėsi stebuklingu būdu. Kol Matviejaus žmona atsigavo ligoninėje, Vytukas dažnai pasilikdavo pas Natašą ir Igorį. Jis greitai susidraugavo su naująja teta ir seneliu, tarsi visada čia būtų gyvenęs.
Igoris Vitaljevičius žingsnis po žingsnio stengėsi atstatyti santykius su Nadėžda. Iš pradžių ji laikėsi atokiai, bet pamažu ledas tirpo. Po kelių mėnesių, išklaususi visus jo žodžius, ašaras ir atgailas, Nadėžda tarė:
— Gerai, Igori. Pradėkime iš naujo.
Taip jie vėl tapo vyru ir žmona.
Namas prabudo. Dabar prie didelio šeimos stalo susirinkdavo visi: Nataša, jos brolis Matviejus su žmona, mažasis Vytukas, Igoris ir Nadėžda. Namuose vėl skambėjo balsai ir juokas, sklindantis iš virtuvės, kur Nataša ir Nadėžda kepė pyragus, o Vytukas bandė slapta pažvelgti už kampo ir nusukti gabalėlį. Visa tai kūrė tikro šeimyniško jaukumo įspūdį, kurio taip ilgai trūko.
Laikui bėgant žinios, žinoma, pasiekė ir Juliją. Ji iš karto paskambino dukrai, balso tonas buvo šaltas ir aštrus:
— Laikykis atokiau nuo šios šeimynėlės! Ar girdėk mane, Nataša? Jie tau ne giminaičiai. Aš draudžiu su jais bendrauti!
Bet Nataša tvirtai atsakė:
— Ne, mama… Jie mano tikroji šeima, skirtingai nuo tavęs, kuri mane palikai ir išvykai be jokios gailesčio.
Ir, nelaukusi atsakymo, padėjo ragelį.
Kambaryje šalia juokėsi Vytukas, ginčijosi su Matviejumi dėl kokių nors smulkmenų. Igoris ir Nadėžda gėrė arbatą virtuvėje, tyliai šnekučiuodamiesi. Nataša pažvelgė į juos ir pirmą kartą per ilgą laiką pajuto: štai jis, tikrasis laimė.
