— Kas čia per įžūlumas? Stotyje mūsų nepasitiko, stalo neparuošė! — pasipiktino svečiai.
Raisa išlipo iš autobuso, kuris atvežė juos su vyru iš kaimo į miestą. Moteris apsidairė aplinkui, o paskui su malonumu žengė kelis žingsnius, prajudindama nuo kelionės nutirpusias kojas. Iš paskos iš šilto autobuso vidaus į šaltą orą išsivilko jos vyras Vasilijus.
Jis visą kelią snaudė, todėl dabar jį truputį purtė nuo šalčio. Žmonos sumanymas važinėti po miesto giminaičius jam visai nepatiko. Jam kur kas geriau būtų praleisti laisvadienį namuose — pasikaitinti pirtyje, o paskui, neskubant, išgerti alaus su džiovinta žuvimi.
O po to dar paragauti karštų koldūnų, kuriuos tokia skaniai gamina jo Raiečka. Po sotaus vakarienės atsigulti ant mylimo sofos ir žiūrėti per naują didelį televizorių kokį nors seną, širdžiai mielą filmą. Tikra palaima!
Tačiau nerami žmona užsigeidė važiuoti į miestą. Visą gyvenimą ji jį tampo, jokio poilsio Vasilijui su tokia žmona nėra.
— Pas sūnėną važiuosime rytoj. Pas Antoškę. Tegul mus priima kartu su savo jauna žmona. Sužinosime, kas ji per žvaigždė. Ir kokia šeimininkė. O tai kai pas mus svečiavosi, pernelyg gyva buvo. O kaip yra iš tiesų — niekas nežino.
— Taigi normali ta Antochos žmona! Tokia gyvybinga, šypsena nedingsta, — įsiterpė Vasilijus, prisiminęs malonią Mają.
— Na va, įsitikinsime, kad normali. O dar parduotuvėje sau pažiūrėsiu kailinius! — nustebino vyrą Raisa.
— Kailinius? Kam tau jie? Kur tu mūsų kaime su jais vaikščiosi? Nei teatrų, nei restoranų, nei mauzoliejų ten nėra, — apibendrino Vasilijus.
— O tai ne tavo reikalas, kur! Gal aš visą gyvenimą apie juos svajojau.
Dabar nepatenkinta Raisa apžiūrinėjo aikštelę prie autobusų stoties.
— Kažkaip nematau, kad Antonas būtų atvažiavęs mūsų pasitikti. Nėra sūnėno! Negi neatvažiavo, tik pažiūrėk!
— Na, nėra, tu teisi. Matyt, jiems svečių nereikia, — patvirtino žmonos žodžius Vasilijus. — Sakiau tau, sėdėk namie, bet ne — prireikė jai po svečius važinėti.
— Nevarkšlenk. Tuoj viską išsiaiškinsime.
Užtikrintais judesiais Raisa išsitraukė telefoną ir surinko Antono numerį. Ragelis neatsiliepė.
— Na, tu paskambink. Gal tau atsilieps, — nepatenkintai tarė jau pradedanti nervintis moteris.
Vasilijus irgi neprisiskambino.
— Eik, kviesk taksi, ko stovi kaip topolis ant kranto? — paliepė žmona. — Ai, ne! Leisk, aš pati, man greičiau pavyks.
Svečiai važiavo taksi pas sūnėną ir jo žmoną, kurie jau buvo pavakarieniavę ir rengėsi eiti miegoti.
— Gal galite greičiau? — nekantriai paklausė vairuotojo Raisa. — Ko jūs taip vilkinat kaip jaučiai? Visur netvarka. Tiek pinigų jam mokame, o jis vos velkasi.
Vairuotojas, užgrūdintas aštriose žodinėse dvikovose su nepatenkintais keleiviais, nusprendė patylėti. Greičio režimo jis nepažeidinėjo. O šią nervingą damos tipą tegu ramina jos vyras, nutarė jis.
Pagaliau sutuoktiniai privažiavo vietą. Vos prasibrovę pro laiptinės domofoną ir užkopę į septintą aukštą, kur buvo sūnėno butas, svečiai paspaudė durų skambutį.
— Ką jūs sau galvojate? — užuot pasisveikinusi, užsipuolė supykusi teta. — Mums teko važiuoti taksi. Žinai, Antoša, kiek sumokėjome? Negi negalėjai mūsų pasitikti?
— Visų pirma, labas vakaras! — griežtai tarė Maja. — O antra — jeigu ką, mes jūsų nekvietėme.
— O trečia kas!? Ar bent stalą svečiams paruošei? Aš kelyje išalkau, — nemandagiai pertraukė šeimininkę Vasilijus.
— Stalą? Kokį dar stalą? Ne, žinoma! Net nesiruošiau, — drąsiai atsakė sūnėno žmona.
— Tai štai taip jūs priimate svečius? — žvilgtelėjęs į idealiai švarų stalą ir tuščią viryklę virtuvėje, nepatenkintai sumurmėjo alkanas dėdė. — Tai ką, ir patys dabar nevalgysite? Svarbu tik mūsų nepamaitinti!
Įtūžusi Raisa tuo metu dar tik rengėsi audringai tiradai. Nuo to, kas dabar vyko sūnėno bute, jai net kvapą užėmė.
— O mes jau pavakarieniavome! — ramiai tarė Maja. — O nepageidaujamiems svečiams čia ne valgykla ir ne viešbutis, aišku?
— Oi, kaip mes prakalbome! Kokia drąsa, net nepažįstu mūsų kuklutės! — žengė į priekį, užstodama Vasilijų, stambi Raisa, kuriai pagaliau grįžo žodžio dovana. — Kai pas mus viešėjote, bijodavote žodį ištarti. O dabar — liejate kaip iš kulkosvaidžio. Gal čia ne tu?
— Nieko panašaus! Aš ta pati. Bet įžūlumo netoleruosiu. Ir mūsų su vyru bute bus tik tie, kuriuos pakviesime patys! — tvirtai išrėžė Maja, pažvelgusi į vyrą, ieškodama jo palaikymo.
Tuo metu jos vyras sėdėjo ant paties kėdės kraštelio, nuleidęs galvą. Jis jautėsi prastai, nes visa ši istorija jam visiškai nepatiko.
Antanui buvo gėda prieš svečius — savo tetą ir jos vyrą. Tačiau dar labiau jam buvo nepatogu prieš žmoną. Be to, jis bijojo, kad dėl viso šito jie susipyks, ir tada jam vėl teks kentėti nepatogumus — miegoti ant grindų ir maitintis sausais parduotuviniais produktais. O svarbiausia — ilgam pamiršti apie santuokines pareigas.
Vos po kelių valandų, anksti ryte, jauni sutuoktiniai turėjo važiuoti į nedidelį rajono miestelį, iš kurio kilusi Maja. Į jos draugės vestuves.
Visą paskutinę savaitę iki kelionės Maja maloniai rūpinosi pasiruošimu šiam įvykiui. Ieškojo gražios suknelės ir batelių, nupirko Antonui naujus, jos aprangos toną atitinkančius marškinius, išmoko gražų sveikinimą būsimiesiems jaunavedžiams, parašytą eilėmis.
Ir štai, kai jau viskas buvo paruošta, o iki laukiamo šventinio renginio liko tik viena diena, paskambino Antano giminaičiai ir tiesiog pastatė juos prieš faktą. Pasakė, kad atvažiuoja į svečius.
— Antonai, mes su Vasija nusprendėme užsukti pas jus šį savaitgalį. Taip sakant, atlikti atsakomąjį vizitą. Juk jūs pas mus svečiavotės praeitą mėnesį? Tai va, ir mes sugalvojome — seniai į miestą ruošėmės. Jau išvažiavome, vakarienei būsime pas jus. Tai tu mus pasitik autobusų stotyje, gerai? O žmona tegul stalą suruošia! — įsakmiu tonu tarė mėgstanti komanduoti Raisa.
Praeitą mėnesį jauni sutuoktiniai buvo nuvažiavę pas Antano tėvus, kurie gyveno kaime šalia tetos. Ji buvo tikra Antano tėvo sesuo. O tai, ką pokalbyje telefonu Raisa vadino jų vizitu, tebuvo trumpas jaunų žmonių apsilankymas jos namuose. Vakare, pasivaikščiodami po vaizdingą kaimą, Antonas ir Maja užsuko ir į Raisos namus, kur praleido lygiai valandą.
Kai suglumęs nuo tokio netikėto giminaičių pareiškimo Antonas atsigavo, tuoj pat pasidalijo naujiena su žmona.
— Ką? Kokie dar svečiai?! Tai neįmanoma! Mes juk šeštadienį anksti ryte išvažiuojame! Ir dėl tavo įžūlios tetos aš kelionės atšaukti neketinu! Skambink ir sakyk jai tai, — atsakė Maja.
— Gerai, tuoj paskambinsiu. Ir pats norėjau tai pasakyti, bet teta Raja man nė žodžio neleidžia tarti, — teisinosi Antonas, kuris nuo vaikystės šiek tiek bijojo garsios ir aštrialiežuvės tetos.
Raisos telefonas neatsiliepė. Tada jis pabandė prisiskambinti Vasijui. Rezultatas buvo tas pats. Antonas suprato, kad greičiausiai jie jau autobuse ir negirdi jo skambučių.
Akimirkai jam pasidarė karšta. Jaunas vyras įsivaizdavo, kas bus, jeigu jie vis dėlto šiandien atvažiuos. Bus skandalas! Ir dar koks! To dabar tik ir betrūko.
— Na? — reikliai paklausė žmona.
— Nepavyko prisiskambinti, — beviltiškai ištarė Antonas. — Nekelia ragelio nei teta, nei dėdė.
— Na ir viskas. Patys kalti tokiu atveju. Niekas jų čia nekvietė. Ir pasitikti tu jų nevažiuosi. O jeigu paskambins ir paklaus, kodėl nepasitikai, pasakysi, kad mes jau išvažiavome į Svetlųj. Mūsų nėra namuose, ir viskas. Juolab tai beveik tiesa — iki mūsų kelionės liko mažiau nei para. Ir gaminti jiems, savaime suprantama, aš nesiruošiu…
— Taip, žinoma, tu teisi, — ne itin užtikrintai pritarė žmonai Antonas.
— Na ir teta tavo duoda! Tikra ponia — pasitikite, paruoškite valgyti, pamaitinkite, pirtyje išmaudykite. O masažo dar nepanorėjo? Ar gal koncertą Kirkorovo į namus užsakyti? — toliau piktinosi žmona.
Kai Raisa ir Vasilijus, išlipę iš autobuso, nepamatė sūnėno, jie pradėjo jam skambinti iš dviejų telefonų iš karto. O tuo metu Antonas su Maja vaikščiojo po prekybos centrą. Skambučių jis negirdėjo, o gal specialiai neatsiliepė, svajodamas, kad problema kažkokiu būdu išsispręs savaime.
Ir štai dabar, kai jie jau pavakarieniavo ir netgi išplovė indus, kažkas paskambino į duris.
— Atvažiavo, — išbalo Antonas.
— Na, eik atidaryk, juk tavo giminės. O paskui, ką, slėpsisime nuo jų? Pasakysime, kad važiuotų į viešbutį, ir jokių problemų.
Bet Maja prastai pažinojo savo vyro tetą.
Situacija kaistė. Ir, panašu, svečiai išeiti visai neketino.
— Ar jūs nesuprantate, kad taip šturmuoti į svetimus namus be perspėjimo negalima? Tai įžūlumas ir nepagarba mums, — priėjusi prie vyro, Maja smarkiai bakstelėjo jam į šoną, kad šis pagaliau atsipeikėtų ir palaikytų savo žmoną. — Antonai, ko tyli? Juk sutinki su manimi?
— Apie kokį čia įžūlumą tu giedi? Įžūlumas tai, kad mes su Vasija panorome aplankyti mylimą sūnėną? Pagaliau sugalvojome į svečius atvažiuoti kelioms dienoms — ir tai įžūlumas? — nesiliovė garsioji Raisa. — Anot tavęs, brangioji, išeitų, kad mes, artimi žmonės, net į svečius pas jį atvykti negalime?
— Tete Raja, aš nespėjau jums pasakyti… Mes juk patys išvažiuojame. Matai — čia stovi mūsų krepšiai. Mus pakvietė į žmonos draugės vestuves. Ir mes su Maite tuoj turime išvykti. Todėl ir nepasitikome jūsų, ir stalo neparuošėme, — ėmė teisintis Antonas, suprasdamas, kad jam vis tiek teks stengtis, kad situacija bent kiek išsispręstų.
— Vadinasi, kažkokia tavo žmonos draugė, tau visiškai svetimas žmogus, tau brangesnė už gimtą tetą? Tą, kuri tave mažą prižiūrėjo, su tavimi žaidė, dovanas tau nešė, pinigų negailėdama. Atsimeni tą minkštą zuikį? O savivartį, raudoną, su didele kabina? Na va, atsimeni juk! O kaip aš į ligoninę pas tave bėgau, kai tau tonziles šalino. O kaip naktimis nemiegodavau, verkdavau, kai tave į a.r.m.i.j.ą išlydėjom. Ir ką? Dabar neatsirado net puodelio arbatos savo gimtai tetei?
Raisa viską sakė taip patetiškai, kad Antonui iš tikrųjų pasidarė gėda. Net nosį perštelėjo, akimirkai jis pasijuto tikru išdaviku.
— Na kodėl… Arbatą duosime, tete Raja, — tyliai ištarė vyras, bijodamas pažvelgti į Mają. — Bet mes jau išvažiuojame, skubame…
— Ne, jokios arbatos! Kartą sakiau — čia ne viešbutis. Ir ne valgykla. Kavinė — kitapus gatvės. O valgykla pigi — ten pat, — griežtai nutraukė Antoną Maja.
— Padorūs žmonės taip nesielgia! — įsiterpė Vasilijus. — Kas per taktų stoka? Kas tave to išmokė, Maja? Mūsų giminėje taip nebūna — svečių niekas nevarinėja, kad žinotum.
— O mūsų šeimoje nebūna, kad žmonės įsilaužtų į namus ir griautų visus šeimininkų planus, — tuoj atkirto Maja. — Mes jūsų nepakvietėme! Antonai, kodėl tyli?
— Taip, taip… nekvietėme, ne… — nenoriai sumurmėjo jis.
— Todėl prašau tuoj pat išeiti iš mūsų buto. Tuojau pat! Mes su Antonu turime ruoštis kelionei. Ne iki svečių mums.
— Va šaunuolė! Pažiūrėk, Vasia, kaip greit ir užtikrintai pila! Ir nė karto nesusipainioja, ir akies nemirkteli. Ir visai jai negėda — tokius dalykus vyro giminei sakyti! — su įžūlokai vyptelėjusia šypsena tarė Raisa, dar netikėdama, kad juos iš čia išties gali išprašyti.
— Taip, Raečka, stebuklas tiesiog, negėda jai. Ir Antonas nieko savo žmonai pasakyti negali. Vadinasi, visai jokios pagarbos pas ją neturi. Koks moralės nuopuolis! — pritarė žmonai Vasilijus.
— Na gana tų kalbų! Tuščias tas pliurpimas. Dėkite stalą ir vakarieniausime. Nuo nervų jau išalkau kaip reikiant, — teta vis labiau įžūlėjo.
— Jūs manęs nesupratote, taip? Paaiškinu dar kartą — dabar jūs išeinate iš čia į viešbutį. Beje, už kampo yra padorus ir nebrangus. Ten ir vakarieniausite, ir ilsėsitės, ir veiksite, ką panorėsite. O mes su Antonu gulsimės ilsėtis, o rytoj anksti ryte išvyksime į vestuves, kaip ir planuota.
— Taip? Šitaip? Ir kitaip nebus? — neatslūgo teta.
— Taip, būtent taip! — nekreipdama dėmesio į Raisos grimasas, tęsė Maja. — O jei kada nors dar sugalvosite atvažiuoti į svečius, būkite malonūs — perspėkite mus iš anksto. Ir mes jus būtinai pasitiksime. Ir pavaišinsime, ir laiko skirsime. Viską, kaip priklauso tokiais atvejais.
Tai pasakiusi, šeimininkė priėjo prie durų ir demonstratyviai jas plačiai atvėrė.
— Na ir dalykai! Net arbata nepavaišino, — nustėro Vasilijus.
— Va įžūlė! Kaip tu su ja gyveni, Antonai? Ji be gėdos! Nemokyta! Žinote ką? Kad kojos jūsų po šito daugiau pas mus nebūtų! Ir kad net neprisiminėtumėt, kad turite tetą ir dėdę! Niekada tokios gėdos aš neturėjau! Niekada!
Raisa dar ilgai rėkė, ir net už uždarų durų buvo girdėti, kaip ji skandalingai šūkavo laiptinėje, drumsdama kaimynus.
Po kokių dešimties minučių Antonui paskambino motina.
— Sūneli, man ką tik Raisa skambino. Taip rėkė į ragelį, siaubas tiesiog! Paskutiniais žodžiais jus su Maite išvadino. O juk aš ją, sūneli, įspėjau, kad jūs išvažiuojate į vestuves. Bet ar ją kas įtikins! Veltui bandyti prieštarauti. Niekas jos neklauso, kas per žmogus? Pati ir nukentėjo. Jūs su Majute tik nesinervinkit. Juk žinai tetos būdą. O marti nuo manęs turi didelį linkėjimą. Ji pas tave šaunuolė. Neleis jūsų skriausti, gera žmona.
— Ačiū, mamyte. Būtinai viską perduosiu, — atsakė Antonas, su palengvėjimu atsidusdamas.
Niekas iš giminaičių daugiau pas juos be perspėjimo neatvažiuodavo. O apskritai — ir šiaip važiuodavo retai.
