Viena moteris ir jos meilužis nusprendė atsikratyti jos vyru, stumtelėdami jį nuo skardžio… tam, kad pasisavintų visą jo turtą. Tačiau jie nė neįsivaizdavo, kaip visa tai baigsis.
Po nelaimingo atsitikimo vyras tapo neįgalus. Kadaise stiprus, pasitikintis savimi, sėkmingas verslininkas… dabar buvo tik šešėlis to, kas buvo.
Prikalintas prie neįgaliojo vežimėlio, priklausomas nuo kitų, tylus, beveik išnykęs. Jo žmonos akimis jis nebebuvo žmogus, o tik našta… bevertė buvimo forma, gražus išoriškai, bet tuščias viduje.
Ji negalėjo jo palikti. Skyrybų atveju nieko negaus. Bet jei vyras mirštų „atsitiktinai“… visa turtas atitektų jai.
Tada jos galvoje gimė tamsi mintis.
Ji pasiūlė išvyką prie krioklio. Romantiška išvyka, gaivus oras, nuostabūs vaizdai — viskas atrodė tobula. Vyras iš pradžių dvejojo, bet žmonos elgesys pasikeitė.
Ji buvo švelni, rūpestinga, beveik meilinga. Galiausiai jis sutiko.
Meilužis taip pat juos lydėjo, pasiteisindamas esąs tik paprastas šeimos draugas.
Tą dieną ramybė buvo keista.
Jie priartėjo prie skardžio krašto. Apačioje — milžiniškas tarpeklis, žiogiančio vandens triukšmas, tiršta rūkas. Akmenys drėgni, slidūs. Vienas netikslus žingsnis — ir viskas baigta.
Vyras sėdėjo vežimėlyje, stebėdamas krioklį. Vėjas šiaušė jo plaukus, o žvilgsnis buvo neįprastai ramus.
Jo žmona stovėjo už nugaros. Meilužis lėtai priartėjo šonu.
Ir tuomet vyras viską suprato.
— Nedarykite to… prašau… — sumurmėjo neatsigręždamas. — Aš žinau, ką planuojate… padarysiu viską, ko norėsite.
Jie sustingo akimirkai. Pakeitė žvilgsnius.
— Per vėlu, — šaltai atsakė moteris.
Vyras atsisuko į juos. Jo akyse nebuvo pavojaus ar panikos. Tik gilus nuovargis.
— Aš neturiu nieko… — tyliai tarė jis. — Prašau…
Bet jų sprendimas jau buvo priimtas. Be dvejonių, meilužis staigiai stūmė vežimėlį.
Akimirksniu jis nuriedėjo link krašto. Ratukai slydo ant šlapios akmens dangos… ir vyras dingo tuštumoje. Jie net nežiūrėjo žemyn.
Moteris prisidengė veidą, apsimesdama išsigandus. Meilužis pradėjo šaukti:
— Jis nukrito! Tai buvo nelaimingas atsitikimas! Pagalbos!
Jie beveik buvo įsitikinę, kad laimėjo.
Bet mažiau nei per minutę… įvyko kažkas nenuspėjamo.
Iš tarpeklio gilumos pasigirdo balsas.
Stiprus. Aiškus.
— Neskubėkite džiaugtis.
Du meilužiai sustingo.
Rūke pradėjo kilti siluetai. Keli vyrai. Ir kartu su jais… vyras. Gyvas. Sušlapęs, bet gyvas.
Moters veidas pasidarė melsvas.
— Kaip… tai įmanoma?..
Jis lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į juos.
— Aš viską žinojau nuo pat pradžių.
Iš tiesų, jis kelias dienas prieš išvyką buvo pasiklausęs jų pokalbio. Iš pradžių nenorėjo tikėti. Tada patikrino. Ir suprato: viskas tiesa.
Tuomet jis sukūrė savo planą.
Perdavė visą turtą trečiosioms šalims, paruošė reikalingus dokumentus, o išvykos dieną jau buvo pasirūpinęs gelbėjimo komanda apačioje.
Jis žinojo, kad jie veiks. Tiesiog paliko jiems progą tai padaryti.
— Dabar jūs neturite nieko, — ramiai pareiškė jis. — Nei pinigų, nei laisvės.
Tuo pačiu momentu atvyko policija.
Moteris pradėjo šaukti, bandydama teisintis. Meilužis atsitraukė žingsnį atgal.
Bet jau buvo per vėlu.
