„Kuri iš šių moterų yra tavo mama?“ — paklausė teisėjas berniuko. Tačiau jo atsakymas privertė moteris šokiruotai sušukti, o teismo salėje stojo visiška tyla…

Vos prieš minutę teismo salė tiesiog ūžė. Dvi moterys vienu metu bandė viena kitą perrėkti, skęsdamos ašarose ir maldavimuose.

Atrodė, kad jos jau pamiršo, kur yra, ir matė tik berniuką, stovintį priešais mikrofoną nuleista galva.

Pirmoji pratrūko šviesiaplaukė moteris, vilkinti tamsiai bordo spalvos suknele:

— Aš jį pagimdžiau! Beveik dešimt metų jo ieškojau!

Drebančiais pirštais ji braukė ašaras, tačiau nenustojo kalbėti, tarsi bijotų, kad vos sekundei nutilusi vėl praras savo sūnų.

Šalia jos stovėjo juodai apsirengusi moteris, prispaudusi ranką prie krūtinės, lyg jai trūktų oro.

— O kur tu buvai visus tuos metus?.. — tyliai tarė ji. — Aš buvau šalia jo, kai jis sirgo, kai naktimis verkė, kai bijojo eiti į mokyklą. Jis mano sūnus ne pagal kraują… o pagal gyvenimą.

Per salę nuvilnijo sunkus šurmulys.

Posėdžio metu paaiškėjo, kad prieš daugelį metų biologinė motina atsisakė berniuko, nes būdama vos aštuoniolikos negalėjo jo išmaitinti ar suteikti jam normalaus gyvenimo.

Berniuką įsivaikino kita šeima. Ten jis augo mylimas ir iki visai neseniai nė neįtarė, kad vieną dieną jo gyvenimas perskils pusiau.

Tačiau dabar abi moterys buvo pasirengusios sunaikinti viena kitą dėl teisės būti šalia jo.

Teisėjas pavargęs nusiėmė akinius ir pažvelgė į berniuką.

— Tommy… ką tu laikai savo mama?

Berniukas lėtai pakėlė galvą. Jo akys buvo paraudusios ne nuo isterijos, o nuo to nuovargio, kurį suaugusieji jaučia po pernelyg daug skausmo.

Kelias sekundes jis tylėjo, žvelgdamas tai į vieną moterį, tai į kitą.

Ir tada vos girdimai ištarė:

— Nė vienos, pone teisėjau…

Atrodė, lyg salėje būtų išjungtas garsas.

Šviesiaplaukė staiga sukniubo ant suolo, tarsi kojos būtų jos nebelaikiusios. Kita moteris sustingo praverta burna, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo.

Tačiau tikrasis šokas dar laukė.

Nes kiti Tommy žodžiai privertė nutilti net patį teisėją…

Tommy ilgai tylėjo, žiūrėdamas į grindis tarp savo batų. Salėje buvo taip tylu, kad buvo galima girdėti, kaip kažkas paskutinėje eilėje nervingai barbena pirštais į medinį suolą.

Tada berniukas tyliai atsiduso.

— Jūs visą laiką kalbate, kaip stipriai mane mylite… — jo balsas drebėjo, bet jau ne iš baimės. — Bet ar bent kartą paklausėte, ką jaučiu aš?

Abi moterys žiūrėjo į jį.

— Nuo pirmos dienos jūs tik ginčijatės. Šaukiate. Verkiate. Dalijatės mane lyg kokį daiktą… Bet jei myli žmogų, ar tikrai gali jam taip skaudinti?

Viena jų prisidengė burną ranka. Biologinė motina lėtai nuleido galvą.

— Jūs kalbate apie meilę, — tęsė Tommy, — bet atrodo, kad ta meilė egzistuoja tik jums pačioms. Nes visą šį laiką aš bijojau. Nenorėjau rinktis.

Galiausiai jis pažvelgė pirmiausia į vieną moterį, paskui į kitą.

— Aš… myliu jus abi. Todėl negaliu pasirinkti nė vienos.

Įmotės pečiai pradėjo drebėti. Biologinė motina tyliai verkė, tačiau jau visiškai kitaip — be isterijos, be kovos.

Pirmą kartą per visą posėdį jos nustojo žiūrėti viena į kitą ir pažvelgė į tarp jų stovintį berniuką.

Ir staiga suprato, kaip stipriai buvo apakusios, bandydamos „laimėti“ jo meilę. Tommy nereikėjo pasirinkimo. Ne karo. Jam reikėjo šeimos.

Teisėjas suteikė moterims laiko pasikalbėti už posėdžio ribų.