Naktinio miesto širdyje patrulis vykdė tai, kas atrodė kaip eilinė tarnyba. Gatvės buvo pilnos žmonių, automobilių žibintų ir nenutrūkstamo triukšmo.
Pareigūnas lėtai ėjo šaligatviu, stebėdamas praeivius, tačiau tą vakarą tvarkos palaikymas nebuvo tikrasis jo tikslas.
Jis jau seniai buvo įsivėlęs į korupcines schemas. Jo taikiniu tapdavo žmonės, kurie atrodė turtingi ar įtakingi, o tuomet jis juos versdavo mokėti pinigus.
Jei kas nors atsisakydavo, jų daiktuose „paslaptingai“ atsirasdavo draudžiamų medžiagų.
Būtent tada jis ją pastebėjo.
Ji ėjo viena, rankoje laikė telefoną, o ant peties kabėjo elegantiška rankinė. Jos rami laikysena ir nepriekaištinga išvaizda pareigūnui pasirodė kaip lengvas grobis — žmogus, kuris sumokėtų bet ką, kad tik išvengtų problemų.
Jis pradėjo ją sekti.
Po kelių minučių, kai gatvė trumpam ištuštėjo, jis priartėjo. Patyrusiu judesiu nepastebimai įmetė mažą paketėlį baltų miltelių į pravirą jos rankinę.
Tada atsitraukė ir garsiai sušuko:
— Ponia… prašau trumpam sustoti.
Moteris ramiai atsisuko į jį.
Jis apsimetė, kad tai įprastas patikrinimas.
— Aš policijos pareigūnas. Šioje vietoje buvo pranešta apie įtartiną veiklą, todėl turiu patikrinti jus ir jūsų daiktus.
Ji nė akimirkai nenuleido akių.
— Žinoma. Galite tikrinti. Neturiu ko slėpti.
Tuo metu pareigūnas viduje jau triumfavo.
Jis atidarė jos rankinę, apsimetė ieškantis, o po akimirkos ištraukė paketėlį ir pakėlė jį į viršų.
— Kaip tai paaiškinsite? — griežtai paklausė jis.
Trumpą akimirką moteris sustingo.
Jos akyse sužibo šokas — ji puikiai žinojo, kad niekada neturėjo nieko panašaus. Tačiau vos po sekundės jos veidas tapo šaltas ir ryžtingas. Ji suprato, kas vyksta.
Lėtai užrakindama telefoną, ji šaltai tarė:
— Manau, atėjo metas prisistatyti.
Ji įkišo ranką į rankinę, ištraukė tamsų odinį dėklą ir atvertė jį priešais pareigūną.
— Federalinis Vidaus saugumo departamentas. Slaptųjų tyrimų skyrius.
Pareigūno veidas akimirksniu išblyško. Jo rankos pradėjo drebėti.
Moteris buvo slaptoji agentė, jau kelis mėnesius tyrusi korumpuotų policininkų tinklą mieste.
Tačiau blogiausia dar laukė.
Ji ramiai pažvelgė jam į akis ir pridūrė:
— Beje… viską ką tik pats mums įrašei.
— Ką?..
Ji vos pastebimai šyptelėjo.
— Tavo kūno kamera įjungta. O šios gatvės kameros tiesiogiai perduoda vaizdą į mūsų centrinę sistemą.
Pareigūno žvilgsnis tapo tuščias.
Ji telefone paleido įrašą. Ekrane aiškiai matėsi, kaip jis prieina iš nugaros ir įmeta paketėlį į jos rankinę.
Jis sustingo vietoje.
Po kelių sekundžių tai, kas nutiko toliau, pribloškė visus aplinkinius.
Iš tolimos gatvės pusės privažiavo keli juodi automobiliai.
Iš jų išlipo civiliais drabužiais vilkintys agentai.
Visa gatvė nuščiuvo.
Žmonės pradėjo filmuoti.
Vienas agentas priėjo prie Danieliaus ir tyliai nuėmė jo ženklelį.
Kitas uždėjo antrankius jam ant riešų.
Danielius bandė kažką sakyti, tačiau Evelyn jį pertraukė:
— Tu metų metus griovei nekaltų žmonių gyvenimus melagingais kaltinimais. Šiandien atėjo tavo eilė.
Vėliau tyrimas atskleidė, kad Danielius ilgus metus klastojo įrodymus prieš nekaltus žmones ir iš jų reketuodavo pinigus.
Jis buvo pašalintas iš tarnybos ir apkaltintas piktnaudžiavimu valdžia, įrodymų klastojimu bei turto prievartavimu.
Evelyn operacija tapo viena garsiausių bylų visame mieste.
Tą naktį žmonės pirmą kartą savo akimis pamatė, kaip korumpuotas pareigūnas pats pakliuvo į spąstus, kuriuos tiek metų kūrė kitiems.
