Jaunas vyras atvyko į muzikantų konkursą ir nusprendė pasirodyti su senu būgnų komplektu bei beveik sulūžusiomis būgnų lazdelėmis. Teisėjai ir kiti dalyviai tik šaipėsi iš jo, tačiau netrukus vaikinas padarė tai, kas pribloškė visą salę…
Tą vakarą didžiulė koncertų salė buvo sausakimša.
Scenoje vyko vienas populiariausių televizinių jaunųjų muzikantų talentų konkursų.
Nugalėtojo laukė beveik dvidešimties tūkstančių dolerių prizas, profesionali sutartis ir galimybė koncertuoti didžiausiose šalies scenose.
Į salę susirinko šimtai žiūrovų. Priešais sceną sėdėjo komisija – garsūs muzikantai, prodiuseriai ir muzikos akademijų dėstytojai.
Vienas po kito į sceną žengė konkurso dalyviai.
Vieni dainavo, kiti grojo gitara, dar kiti pasirodė kartu su savo grupėmis.
Ypač didelio susižavėjimo sulaukė jaunų džiazo muzikantų kolektyvas, kuris beveik nepriekaištingai atliko sudėtingą kūrinį. Po jų pasirodymo visa salė ilgai plojo atsistojusi.
Kai ovacijos pagaliau nurimo, vedėja su šypsena žengė į scenos vidurį.
— O dabar pasitikime kitą mūsų dalyvį. Jis paruošė pasirodymą su mušamaisiais instrumentais.
Žiūrovai tikėjosi išvysti dar vieną įspūdingą būgnų komplektą.
Tačiau vos po kelių sekundžių per salę nuvilnijo nustebusių šnabždesių banga.
Į sceną lėtai užkopė liesas jaunuolis, vilkintis senais ir nusidėvėjusiais drabužiais. Iš pirmo žvilgsnio jis priminė benamį. Tačiau žmones labiausiai nustebino ne tai.
Paskui save jis tempė seną būgnų komplektą, atrodantį taip, lyg būtų ką tik ištrauktas iš metalo laužo aikštelės.
Dažai buvo seniai nusilupę, plastikinės dalys suplyšusios, o metaliniai elementai padengti rūdimis.
Kai vaikinas išsitraukė būgnų lazdeles, salėje pasigirdo pirmieji juoko protrūkiai.
Lazdelės buvo beveik visiškai sugadintos. Viena buvo įskilusi per visą ilgį, o kita atrodė kreiva ir stipriai nudėvėta.
Vienas žiūrovas nebeištvėrė ir garsiai nusijuokė. Po kelių akimirkų juokėsi beveik visa salė. Net kai kurie dalyviai užkulisiuose tik kraipė galvas.
Vedėja sunkiai slėpė šypseną.
— Pasakyk atvirai, ar tikrai ketini groti su šituo?
Jaunuolis ramiai linktelėjo.
— Taip.
Vedėja pažvelgė į būgnus ir ironiškai šyptelėjo.
— Kaip iš tokios metalo laužo krūvos apskritai gali skambėti muzika?
Salė vėl prapliupo juoku.
Vienas komisijos narių pridūrė:
— Man atrodo, šis vaikinas jau labai garsus. Tikriausiai visi miesto benamiai katinai jo kūrinius moka mintinai.
Žiūrovai dar kartą pratrūko juoktis. Kitas teisėjas taip pat nusprendė pajuokauti:
— Tik nepamiršk po pasirodymo prie konteinerių pamaitinti savo gerbėjų.
Juokas tapo dar garsesnis.
Vaikinas stovėjo tylėdamas ir žiūrėjo į grindis. Atrodė, kad tuoj apsisuks ir paliks sceną.
Tačiau vietoj to jis pakėlė galvą ir tyliai tarė:
— Prašau, tiesiog skirkite man dvi minutes.
Salėje pamažu įsivyravo tyla.
Vedėja gūžtelėjo pečiais.
— Na, tai talentų konkursas. Tu turi savo progą.
Nė vienas žmogus salėje nė neįsivaizdavo, ką šis jaunas vyras padarys vos po minutės.
Jaunuolis atsisėdo prie būgnų komplekto. Kelias sekundes jis išliko visiškai nejudrus. Tuomet lėtai pakėlė būgnų lazdeles.
Kažkas iš žiūrovų vėl nusijuokė. Ir tą akimirką viskas pasikeitė.
Pirmasis smūgis nuskambėjo taip tiksliai ir galingai, kad daugelis salėje sėdėjusių žmonių iš karto atsisuko į sceną.
Po jo sekė antrasis. Trečiasis.
Vos po kelių akimirkų jaunuolis ėmė groti nepaprastai sudėtingą ritmą. Jo rankos judėjo neįtikėtinu greičiu.
Jis mušė būgnus taip preciziškai, kad kiekvienas judesys atrodė kruopščiai apgalvotas iš anksto.
Senas būgnų komplektas netikėtai skleidė stebėtinai švarų garsą. Salėje pamažu įsivyravo tyla. Niekas daugiau nesijuokė.
Žmonės spoksojo į sceną netikėdami savo akimis.
Jaunuolis atliko tokią sudėtingą kompoziciją, kad net keli profesionalūs muzikantai iš teisėjų komisijos pradėjo keistis nustebusiais žvilgsniais.
Praėjus mažiau nei minutei, jis jau vienu metu grojo kelis ritmus, išnaudodamas kiekvieną būgnų komplekto dalį.
Atrodė neįmanoma, kad tokie garsai galėtų sklisti iš instrumentų, kurie buvo beveik subyrėję.
Kai pasirodymas baigėsi, salę užliejo absoliuti tyla. Kelias sekundes niekas nepajudėjo. Tada visa publika vienu metu pakilo iš savo vietų.
Per visą salę nuvilnijo griausmingi plojimai.
Vienas iš teisėjų pirmasis paspaudė auksinį finalininko mygtuką.
Po kelių akimirkų tą patį padarė ir kiti komisijos nariai.
Taip jaunuolis automatiškai pateko į konkurso finalą.
Tačiau įdomiausia istorijos dalis paaiškėjo jau po pasirodymo.
Vienas teisėjų paklausė:
— Kur apskritai radai tuos būgnus?
Jaunuolis nusišypsojo.
— Tai mano pirmieji būgnai. Kai man buvo dešimt metų, tėvas juos pagamino iš senų detalių. Gyvenome labai skurdžiai ir negalėjome sau leisti tikrų instrumentų.
Salėje vėl stojo tyla.
— Tuomet kodėl neįsigijai naujų?
— Todėl, kad mano tėvas mirė prieš dvejus metus. Šie būgnai yra vienintelis dalykas, kuris man liko iš jo. Prieš kiekvieną pasirodymą pažadu jam groti taip, kad jis manimi didžiuotųsi.
Daugelio žiūrovų akyse sužibo ašaros.
Vos per savaitę jaunuolio istorija pasklido po visą šalį.
Garsus muzikos instrumentų gamintojas padovanojo jam profesionalų būgnų komplektą, vertą kelių tūkstančių dolerių.
Tačiau per savo pirmąjį didelį koncertą jaunuolis į sceną vis tiek atsinešė tuos pačius senus būgnus.
