Jaunos moters laidotuvėse keturi nešėjai dėjo visas įmanomas pastangas pakelti jos karstą.
Nepaisant jų pastangų, jie vos neišmetė jo – karstas atrodė neįprastai sunkus.
Kai susijaudinęs jos vyras pareikalavo jį nedelsiant atidaryti, tai, ką visi pamatė viduje, privertė sustingti visus susirinkusiuosius…
Ankstyvą rytą giminės ėmė rinktis senosiose miesto kapinėse. Dangų dengė tankus debesų sluoksnis, oras buvo drėgnas, o žmonės tyliai ėjo tarp kapų, kad atiduotų paskutinę pagarbą Emilijai. Jai buvo vos dvidešimt devyneri.
Prieš kelias dienas ji žuvo per sunkią automobilio avariją grįždama namo. Gydytojai valandų valandas kovojo dėl jos gyvybės, tačiau sužalojimai buvo per sunkūs.
Šalia uždaro karsto stovėjo jos tėvai, jų veiduose – skausmo ir netekties šešėlis. Kiek toliau, sustingęs stovėjo jos vyras Danielius, įbedęs žvilgsnį į karstą, beveik su niekuo nekalbėdamas.
Ceremonija truko beveik valandą. Kunigui užbaigus paskutinę maldą, atėjo metas nešti karstą į kapo vietą.
Keturi laidojimo namų darbuotojai sugriebė rankenas. Vienas jų trumpai mestelėjo:
— Na, judam.
Visi kartu jie ėmė kelti. Tačiau karstas pakilo vos kelis centimetrus.
Vyrai apsikeitė nustebusiais žvilgsniais.
— Kas čia vyksta?
— Neįsivaizduoju…
Jie bandė dar kartą. Šįkart pavyko pakelti jį iki kelių aukščio, tačiau rankos drebėjo nuo įtampos, raumenys buvo įsitempę taip, kad matėsi net po uniformomis.
— Jis per sunkus.
— Tai nėra normalu…
— Ramiai!
Po kelių sekundžių jie vėl turėjo jį nuleisti pailsėti. Per minią nuvilnijo šnabždesys, žmonės žvelgė vieni į kitus nesuprasdami, kas vyksta.
Vienas nešikų nusišluostė prakaitą nuo kaktos.
— Kiek velionė svėrė?
— Apie šešiasdešimt kilogramų, – atsakė vienas iš artimųjų.
Vyras susiraukė.
— Tada aš nesuprantu…
Danielius priėjo arčiau.
— Ką jūs turite omeny?
— Karstas per sunkus.
— Per sunkus? Kodėl?
— Tiesiog ne pagal tokį svorį, – atsakė darbuotojas.
Jauno našlio veidas persikreipė iš įtampos.
— Jums trūksta jėgų? Mano žmona svėrė tik šešiasdešimt kilogramų!
— Čia ne jėgos klausimas, pone.
— Tai kas tada?
Darbuotojas nutilo – atrodė, kad ir jis pats negali paaiškinti, kas vyksta.
Po trumpos pauzės keturi vyrai vėl stojo prie karsto. Šįkart jie sutelkė visas jėgas. Po didžiulės įtampos jiems pagaliau pavyko jį pakelti ir lėtai pajudėti kapo link.
Liko vos keli metrai.
Ir staiga vienas jų suklupo. Karstas išslydo ir smarkiai apsivertė. Kiti bandė jį sulaikyti, bet svoris buvo per didelis.
Garsus trenksmas nuaidėjo per visas kapines, kai karstas trenkėsi į žemę. Tarp susirinkusiųjų pasigirdo sulaikyti riksmų šūksniai.
Vienas nešikų, sunkiai gaudydamas kvapą, žiūrėjo į karstą išplėtęs akis.
— Tai neįmanoma…
— Kas neįmanoma?
— Jis sveria gerokai daugiau, nei turėtų.
Išgirdęs šiuos žodžius Danielius sustingo.
Kelias ilgas sekundes jis nejudėdamas žiūrėjo į karstą. Tada jo veidas staiga pasikeitė.
Tvirtu balsu jis ištarė:
— Atidarykite jį. Tuoj pat.
Viskas aplink akimirksniu nuščiuvo.
— Pone… taip negalima…
— Sakiau – atidarykite!
Darbuotojai apsikeitė dvejojančiais žvilgsniais ir lėtai ėmė atlaisvinti tvirtinimus.
Dangtis pradėjo kilti.
Kapines užliejo mirtina tyla.
Kai karstas buvo visiškai atvertas, keli žmonės instinktyviai atsitraukė.
Viduje buvo tai, ko niekas nebūtų galėjęs net įsivaizduoti…
Vienas iš nešėjų išbalo kaip kreida.
Kitas instinktyviai pridėjo ranką prie burnos.
Po Emilijos kūnu slėpėsi slaptas skyrius.
Jis buvo suprojektuotas taip preciziškai, kad jo beveik nebuvo įmanoma pastebėti.
Viduje gulėjo vyras.
Jo kūnas buvo visiškai suvyniotas į storą juodą plastikinę dangą.
Aitrus chemikalų kvapas akimirksniu pasklido aplink karstą.
Keletą akimirkų niekas neišdrįso ištarti nė žodžio.
Galiausiai laidotuvių namų darbuotojas nutraukė tylą.
— Dieve mano…
Jo balsas drebėjo.
— Ten yra dar vienas kūnas…
Per susirinkusiuosius nuvilnijo panikos banga.
Keli žmonės skubiai atsitraukė.
Kai kurie pravirko.
Kiti išsitraukė telefonus, negalėdami patikėti tuo, ką matė.
Vienas šeimos narys vos girdimai sušnibždėjo:
— Kaip tai įmanoma?
Atrodė, kad ir darbuotojai buvo visiškai sukrėsti.
— Karstas atvyko jau užsandarintas.
— Visos plombos buvo nepažeistos.
— Dokumentai buvo tvarkingi, be jokių trūkumų.
— Mes visiškai nežinojome, kas yra viduje.
Danielius pamažu susmuko ant kelių šalia karsto.
Jo žvilgsnis klaidžiojo nuo Emilijos veido prie po ja paslėpto vyro.
Jo veidas buvo netekęs bet kokios spalvos.
— Kas galėjo tai padaryti?
Niekas neturėjo jokio atsakymo.
Po kelių minučių į kapines atvyko teisėsaugos pareigūnai.
Teritorija buvo nedelsiant uždaryta ir apsaugota.
Laidotuvių ceremonija buvo sustabdyta.
Tyrėjai pradėjo tikrinti visus dokumentus, apklausė laidojimo namų personalą ir atkūrė karsto kelią nuo jo paruošimo iki atgabenimo į kapines.
Po kelių dienų tyrimas atskleidė dar labiau stulbinančią detalę.
Slaptame skyriuje rastas vyras buvo buvęs didelės statybų įmonės buhalteris.
Jis buvo paslaptingai dingęs prieš kelias dienas.
Pagal pirminius tyrimo duomenis, jis ketino perduoti institucijoms bylą su įrodymais apie plataus masto finansinius pažeidimus įmonėje.
Po šio sprendimo jis dingo be jokio pėdsako.
Tyrėjai netrukus nustatė, kad karstas buvo gabenamas per fiktyvią įmonę, sukurtą naudojant suklastotus dokumentus.
Pareigūnai priėjo prie šiurpios išvados.
Kaltininkai pasinaudojo Emilijos šeimos tragedija.
Kol artimieji bandė organizuoti laidotuves ir ištverti netekties skausmą, kažkas šią ceremoniją panaudojo tam, kad paslėptų žmogaus kūną — galimą pagrindinį liudytoją itin didelėje kriminalinėje byloje.
Kaltininkai buvo įsitikinę, kad niekas neatidarys oficialiai užplombuoto karsto iki pat palaidojimo.
Jų manymu, kartą užkastas kapas amžiams paslėps visus įrodymus.
