Ištraukiau mažą meškiuko kūną iš vandens, bet tai, kas man nutiko netrukus po to, buvo tikras šokas.
Kai ėjau palei gilią upę, vandens paviršiuje pastebėjau kažką neįprasto. Ten plūduriavo mažas lokiukas.
Iš pradžių pagalvojau, kad mažylis tiesiog žaidžia ar plaukioja. Tačiau priėjęs arčiau supratau: jis visiškai nejudėjo ir gulėjo be gyvybės ženklų ant vandens paviršiaus.
— Turbūt nuskendo… — sumurmėjau, ištiesdamas ranką, kad jį ištraukčiau.
Atsargiai pakėliau jį į viršų. Kelis kartus pabaksnojau, švelniai pakračiau, tikėdamasis, kad jis atgis, bet viskas buvo veltui. Atrodė visiškai negyvas.
Ir būtent tą akimirką nutiko kažkas siaubingo.
Staiga už nugaros pasigirdo sunkus, žemas urzgimas. Per kūną nubėgo šiurpuliukai. Lėtai atsisukau — ir ją pamačiau.
Iš krūmų išniro milžiniška meška patelė. Jos akyse liepsnojo įsiūtis, kvėpavimas buvo sunkus ir trūkčiojantis. Ji pamatė, kad rankose laikau jos jauniklį, ir nusprendė, kad būtent aš jį nužudžiau.
Kurti ausis veriančiam riaumojimui, ji pakilo ant užpakalinių kojų. Atrodė, kad žemė po ja sudrebėjo.
Apimtas panikos, sviedžiau jauniklį atgal į vandenį ir pasileidau bėgti pakrante. Tačiau meškos patelė buvo greitesnė. Vos per kelias akimirkas ji prisivijo mane ir savo letena smogė man per nugarą.
Aštrus skausmas pervėrė kūną — jos nagai paliko gilius įdrėskimus. Vos išlaikiau pusiausvyrą, kraujas permirkė marškinius.
Tačiau baimė suteikė jėgų. Įšokau į mišką, vingiuodamas tarp medžių, kol jos urzgimas pamažu pradėjo tolti.
Kai galiausiai pasiekiau kelią, sukniubau ant žemės, gaudydamas orą.
Tą akimirką supratau: niekada negalima kištis į laukinę gamtą. Ten galioja kiti įstatymai. O žmogus visada lieka svetimas.
