Sūnus nustūmė paralyžiuotą tėvą, kuris sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, tiesiai į baseiną, tikėdamasis, kad jis niekada nebeišlips ir kad visi jo pinigai bei verslas atiteks jam. Tačiau sūnus niekada negalėjo įsivaizduoti, kuo baigsis šis žiaurus poelgis.
Po patirto sunkaus insulto tėvas liko visiškai paralyžiuotas. Jis nebegalėjo nei kalbėti, nei pajudinti rankų ar kojų.
Gyvybė dar ruseno tik jo akyse, o kairės rankos smilius vos vos galėjo krustelėti. Gydytojai sakė, kad dar yra galimybė pasveikti, tačiau gydymas gali užtrukti labai ilgai.
Iš pradžių sūnus atrodė kaip idealus globėjas. Jis laiku pamaitindavo tėvą, veždavo jį į reabilitacijos procedūras, kantriai perrengdavo drabužius ir net vakarais sėdėdavo šalia jo.
— Nesijaudink, tėti. Aš tavęs niekada nepaliksiu, — su šypsena sakydavo jis.
Tačiau ta šypsena pasirodydavo tik tada, kai aplink būdavo kitų žmonių.
Praėjo keli mėnesiai, ir sūnaus kantrybė pradėjo sekti. Jam nusibodo rūpintis žmogumi, kuris net negalėjo ištarti paprasto „ačiū“. Jis vis dažniau susierzindavo, sunkiai atsidusdavo ir žvelgdavo į tėvą šaltu abejingumu.
Vieną vakarą jis atidarė aplanką, pilną dokumentų, ir tyliai sumurmėjo:
— Kol tu dar gyvas, viskas vis dar priklauso tau. O aš pavargau laukti.
Tėvas turėjo sėkmingą verslą, didelį namą ir nemažas santaupas bankuose. Sūnus tikėjosi, kad netrukus tėvas perduos jam palikimą, tačiau to niekada neįvyko.
Po insulto tėvas nieko nebuvo pasirašęs, o gydytojai negalėjo pasakyti, kada jis vėl galės priimti tokius sprendimus.
Tada sūnaus galvoje gimė siaubinga mintis.
Kitą dieną jis išvežė tėvą vežimėliu prie namo esančio baseino. Jis atsargiai apsidairė. Netoliese nieko nebuvo.
— Visi pagalvos, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, — tyliai sau sušnabždėjo jis.
Tėvas žiūrėjo į jį plačiai atmerktomis akimis, tarsi suprastų kiekvieną žodį. Iš nevilties jis bandė pajudinti vienintelį dar reaguojantį pirštą, tačiau negalėjo sustabdyti savo sūnaus.
Sūnus stipriai suėmė vežimėlio rankenas ir vienu staigiu stumtelėjimu nustūmė jį tiesiai į baseiną.
Vežimėlis su garsu šliūkštelėjo į vandenį ir akimirksniu dingo po jo paviršiumi.
Kelias sekundes sūnus stovėjo ir stebėjo vandens raibuliavimą. Tada apsisuko ir nuėjo, įsitikinęs, kad niekas nematė to, ką jis padarė.
— Dabar pagaliau viskas baigta, — tyliai ištarė jis.
Tačiau jis nė nenutuokė, kaip baigsis jo žiaurus poelgis.
Tą pačią akimirką pro namą ėjo vyras, ką tik baigęs rytinį bėgimą. Išgirdęs neįprastą vandens pliūpsnį, jis atsisuko ir pamatė, kaip į vandenį grimzta neįgaliojo vežimėlis.
— O Dieve! Ten kažkas yra! — sušuko jis.
Nedvejodamas nė sekundės, vyras, vis dar vilkėdamas drabužius, šoko į baseiną. Didžiulėmis pastangomis jis ištraukė pagyvenusį vyrą iš vandens ir nedelsdamas iškvietė pagalbą.
Po kelių minučių atvyko greitosios pagalbos automobilis. Gydytojams pavyko išgelbėti tėvo gyvybę.
Kai sūnus atvyko į ligoninę, jis kruopščiai apsimetė sukrėstas.
— Kaip tai galėjo nutikti? Aš tik trumpam nusisukau, — policijos pareigūnams sakė jis.
Tačiau jo pasitikėjimas savimi greitai išgaravo.
Vienas iš pareigūnų ramiai pažvelgė į jį ir tarė:
— Turite vykti kartu su mumis.
— Kodėl? Aš nieko nepadariau.
Pareigūnas atsakė:
— Prie baseino buvo apsaugos kamera. Ji nuo pat pradžių užfiksavo viską, kas įvyko.
Sūnaus veidas akimirksniu išbalo.
Vaizdo įraše aiškiai matėsi, kaip jis tyčia pastūmė vežimėlį iki pat baseino krašto, apsidairė, kad įsitikintų, jog niekas jo nemato, o tada sąmoningai nustūmė savo paties tėvą į vandenį ir ramiai nuėjo šalin.
Nebebuvo jokios prasmės neigti to, kas nutiko.
Vėliau paaiškėjo, kad netrukus prieš patirtą insultą tėvas buvo parašęs testamentą.
Jame buvo aiškiai nurodyta, kad jei sūnus kada nors jam pakenktų arba būtų pripažintas kaltu dėl nusikaltimo prieš jį, jis automatiškai netektų visų teisių į palikimą.
Visas turtas tokiu atveju turėjo būti perduotas labdaros fondui, o dalis jo taip pat būtų skirta ištikimiems darbuotojams, kurie daugelį metų sąžiningai dirbo kartu su tėvu.
Sūnus norėjo kuo greičiau paveldėti viską, tačiau galiausiai prarado absoliučiai viską.
O senolis, kurį sūnus laikė visiškai bejėgiu, išgyveno tik dėl atsitiktinai pro šalį ėjusio žmogaus. Jis sulaukė tos dienos, kai pamatė, kad jo paties sūnaus godumas tapo stipresnis už tėvo ir sūnaus ryšį.
