1 DALIS: ATLEISTA PO AŠTUONIOLIKOS METŲ
Julianas Whitakeris pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau ne kas kita, o sena kėdė, kurios jo tėvas tiesiog pamiršo atsikratyti. Aštuoniolika metų rūpinausi ponu Whitakeriu, tačiau Julianas atleido mane, įteikė keturis šimtus dolerių ir įsakė palikti valdą iki saulėlydžio.
Po trijų dienų paskambino jo tėvo advokatas, o tai, ką jis atskleidė, vos nepakirto man kojų. Tą rytą pro aukštus Whitakerių dvaro langus liejosi saulės šviesa, o aš ant koridoriaus staliuko merkiau šviežias lelijas.
Ponas Whitakeris visada norėjo, kad namuose būtų gėlių, tačiau be jo rūmai atrodė skausmingai tušti.
Pradėjau jam dirbti beveik prieš du dešimtmečius, kai jis jau buvo našlys. Bėgant metams mudu tapome neįprasta dviejų žmonių šeima. Kai mirė mano dukra, jis tyliai atsisėdo šalia manęs ant virtuvės suolelio.
Nedalijo patarimų ir nesakė tuščių paguodos žodžių. Jis tiesiog liko šalia, nes suprato, kad kartais sielvartui reikia ne žodžių, o draugijos. Kiekvieną pirmadienį jis pasiteiraudavo apie mano anūką.
– Kaip laikosi Denis, Marta? Ar vis dar piešia tuos kosminius laivus?
– Taip, pone. Dabar dar prideda ateivių.
– Puiku. Pasakyk jam, kad norėčiau vieną pamatyti.
Likus savaitei iki pono Whitakerio mirties, Denis nupiešė jam raketą, apsuptą žalių ateivių. Ponas Whitakeris pats priklijavo piešinį prie šaldytuvo.
Kaip tik prisiminiau tą akimirką, kai trenkėsi paradinės durys ir į vestibiulį įžengė Julianas. Per visus aštuoniolika metų pono Whitakerio sūnų buvau mačiusi vos kelis kartus.
Jo tėvas kiekvieną sekmadienio vakarą sėdėdavo prie telefono ir laukdavo skambučių, kurių beveik niekada nesulaukdavo. Julianas pažvelgė į mane nė neparodydamas, kad atpažino.
– Jūs Merė, tiesa? O gal Mara?
– Marta, pone.
– Taip, žinoma. Peržiūrėjau tėvo reikalus. Po dešimties minučių ateikite į kabinetą.
Jis nuėjo man nė nespėjus atsakyti. Ponas Whitakeris kadaise buvo pažadėjęs, kad manimi visada bus pasirūpinta, tačiau maniau, jog jis tik bandė nuraminti senstančią namų tvarkytoją.
Pasitaisiau prijuostę ir įėjau į kabinetą. Julianas stovėjo už savo tėvo rašomojo stalo ir į delną tapšnojo baltu voku.
– Kalbėsiu trumpai. Jūsų paslaugų mums nebereikia.
– Nesuprantu. Jūsų tėvas sakė, kad čia man visada atsiras vietos.
– Mano tėvas mirė.
Jo žodžiai smogė skaudžiau, nei tikėjausi. Jis pastūmė voką per stalą.
– Viduje keturi šimtai dolerių. Vienos savaitės išeitinė išmoka. Daugiau, nei gautų dauguma namų tvarkytojų.
– O mano pareigos?
– Jūs esate darbuotoja, Marta, o ne šeimos narė. Noriu, kad iki saulėlydžio iš čia išvyktumėte.
Aštuoniolika metų gamintų valgių, dalytų vaistų, vienišų švenčių ir naktinių pokalbių buvo įvertinti vos keturiais šimtais dolerių. Paklausiau, ar galėčiau pasiimti mažą radiją, kurį laikiau sandėliuke.
Julianas atsakė, kad galiu išsinešti viską, kas iš tiesų priklauso man. Prie lango kabėjo įrėminta rūmų nuotrauka saulėlydžio metu. Ponas Whitakeris ją buvo padovanojęs man prieš daugelį metų.
– Jis sakė, kad galiu pasiimti šį paveikslą.
Julianas vos į jį pažvelgė.
– Tą pigią nesąmonę? Pasiimkite ir išeikite.
Prispaudžiau rėmelį prie krūtinės nė nenutuokdama, kad jame slypi vienintelis dalykas, galintis mane apsaugoti.
Viršuje sulanksčiau prijuostę, susipakavau radiją ir suvyniojau nuotrauką į virtuvinį rankšluostį. Migelis, sodininkas, pamatė mane išeinančią pro šonines duris.
– Kur jūs einate?
– Pas dukrą. Julianas mane atleido.
– Jis negali taip pasielgti. Ponas Whitakeris pažadėjo…
Migelis staiga nutilo, tarsi būtų vos neišdavęs kažkokios paslapties. Pasakiau, kad dabar Julianas gali daryti ką panorėjęs, ir įlipau į autobusą. Po keturiasdešimties minučių atvykau į dukros butą. Denis prie virtuvės stalo ruošė namų darbus.
– Močiute, kodėl grįžai namo antradienį?
– Pavargau, mijo. Baik matematiką.
– Ar tau viskas gerai?
– Bus gerai.
Pastačiau nuotrauką ant palangės ir pradėjau svarstyti, kur galėčiau susirasti kitą darbą.
2 DALIS: SKAMBUTIS, PAKEITĘS VISKĄ
Tris dienas skambinau visoms šeimoms, kurioms buvau dirbusi prieš ateidama į Whitakerių namus. Dauguma manęs nebeprisiminė.
Dvi mandagiai paaiškino, kad laisvų vietų neturi. Trečios dienos vakarą sėdėjau prie virtuvės stalo nė nepalietusi vakarienės.
Denis anksti nuėjo miegoti, nujausdamas nerimą, kurį stengiausi slėpti. Nuotrauka pagavo paskutinius saulėlydžio spindulius ir priminė popietę, kai ponas Whitakeris įdėjo ją man į rankas.
– Pasilik ją, Marta, kad visada prisimintum šiuos namus.
Suskambo telefonas. Leidau jam suskambėti tris kartus ir tik tada atsiliepiau.
– Klausau?
– Ar čia Marta?
– Taip.
– Mano vardas Natanielis. Aš atstovavau ponui Whitakeriui. Prieš tęsdamas, prašau atsisėsti.
Lėtai nusileidau ant kėdės ir pažvelgiau į nuotrauką.
– Likus keturiems mėnesiams iki mirties ponas Whitakeris pakeitė testamentą. Jis paliko jums visą savo turtą – rūmus, aplinkinę žemę ir patikos fondą jūsų anūko mokslams.
– Tai negali būti tiesa. Julianas sakė, kad visas turtas priklauso jam.
– Julianas buvo išbrauktas iš testamento. Jo tėvas dokumentuose užfiksavo ilgus metus trukusį sūnaus abejingumą ir finansinį spaudimą. Pasirašyti dokumentai yra mano biure.
Mano pirštai stipriau suspaudė stalo kraštą.Natanieliui toliau aiškinant, paėmiau rėmelį ir nykščiu perbraukiau per medinę jo nugarėlę.
Vienas kampas atrodė atsilaisvinęs. Baigusi pokalbį apverčiau rėmelį ir pakėliau kartoną. Ant stalo išslydo sulankstytas laiškas. Ant jo drebančia pono Whitakerio ranka buvo užrašytas mano vardas.
– O, pone… Ką jūs padarėte?
Perskaičiau laišką tris kartus, tada prispaudžiau jį prie krūtinės ir pravirkau. Natanielis sakė tiesą.
Ponas Whitakeris buvo kruopščiai viską suplanavęs. Tą patį vakarą kažkas ėmė garsiai daužyti mūsų buto duris.
Koridoriuje stovėjo Julianas, vilkintis brangų paltą, kuris atrodė absurdiškai prie apsilupusių sienų.
– Mums reikia pasikalbėti.
– Nėra apie ką kalbėtis.
– Su manimi susisiekė mano tėvo advokatas. Regis, dėl palikimo kilo nesusipratimas.
– Jis susisiekė ir su manimi. Neatrodė sutrikęs.
Juliano veidas sugriežtėjo.
– Esu pasirengęs būti dosnus. Duosiu jums dešimt tūkstančių dolerių, jeigu šiandien pasirašysite atsisakymą.
Ankstesnė aš galbūt būtų priėmusi tuos pinigus iš baimės ir dėkingumo. Tačiau pono Whitakerio laiško žodžiai kažką manyje pakeitė.
– Ne.
– Atsiprašau?
– Jūsų tėvo valia buvo aiški. Nieko nepasirašysiu.
– Jūs tik namų tvarkytoja. Mano advokatai gali tampyti jus po teismus daugybę metų. Išleisite kiekvieną turimą centą dar prieš bylai pasiekiant teisėją.
– Vadinasi, išleisiu.
Julianas žengė arčiau.
– Jūs nė nenutuokiate, kam metate iššūkį.
– Aš pažinojau jūsų tėvą aštuoniolika metų. Gaminau jam, kai jis sirgo, ir sėdėjau šalia, kai jam buvo baisu. O kur buvote jūs?
– Tai ne jūsų reikalas.
– Tai buvo jo reikalas, ir jis viską užfiksavo.
Juliano veide trumpam pasirodė neužtikrintumas, tačiau jis tuoj pat jį paslėpė.
– Penkiolika tūkstančių. Galutinis pasiūlymas.
– Noriu oficialaus susitikimo Natanielio biure. Atsiveskite visus savo advokatus.
– Jūs dėl to pasigailėsite.
– Galbūt. Tačiau gailėsiuosi stovėdama tiesiai.
Jam išėjus, mano kojos pagaliau pradėjo drebėti. Kitą rytą turėjau įžengti į Natanielio biurą, tačiau ne viena. Su savimi pasiimsiu pono Whitakerio laišką.
3 DALIS: LAIŠKAS, UŽBAIGĘS KOVĄ
Kai atvykau į Natanielio biurą, Julianas jau sėdėjo šalia dviejų brangiais kostiumais vilkinčių advokatų. Padėjau įrėmintą nuotrauką ant konferencijų stalo ir atsisėdau priešais jį.
– Būkime protingi, – tarė Julianas. – Pasirašykite atsisakymą, ir padidinsiu išmoką iki penkiasdešimties tūkstančių dolerių.
– Atėjau čia ne tam, kad ką nors pasirašyčiau.
Vienas jo advokatų pasilenkė į priekį.
– Turėtumėte įvertinti, kiek kainuos ilgas teismo procesas. Mūsų klientas pateikė dosnų pasiūlymą.
– Jūsų klientas po aštuoniolikos metų išmetė mane lauk ir davė keturis šimtus dolerių. Dosnumu to nepavadinčiau.
Natanielis padrąsinamai linktelėjo. Iš rankinės ištraukiau laišką.
– Kas tai? – pareikalavo paaiškinti Julianas.
– Tai, ką jūsų tėvas norėjo, kad surasčiau.
Natanielis pažvelgė į mane.
– Marta, jeigu neprieštaraujate, jo žodžius turėtų išgirsti visi.
Mano rankos drebėjo, kai išlanksčiau lapą.
„Brangioji Marta, jeigu skaitai šį laišką, vadinasi, manęs nebėra ir nebegaliu tau padėkoti pats. Mano namams tarnavai ištikimiau už bet kurį žmogų, nešiojusį mano pavardę. Likai šalia manęs, kai buvau vienišas, sirgau, gedėjau ir bijojau.
Mano sūnus paveldėjo mano kraują, tačiau tu užsitarnavai mano pasitikėjimą. Julianas meilę vertino pagal tai, kiek ji vieną dieną galėtų būti verta.
Tu savąją dovanojai laisvai, nieko nesitikėdama mainais. Palieku tau šią valdą ne iš pykčio, o iš dėkingumo. Niekada neleisk niekam sakyti, kad šiuose namuose tau ne vieta. Tu jau seniai įrodei, kad čia priklausai.“
Iš Juliano veido dingo visa spalva. Jo advokatai tyliai susižvalgė taip, kaip žmonės susižvalgo suvokę, kad ginčas baigtas.
– Mes su jumis susisieksime, – tarė vyresnysis advokatas, rinkdamas dokumentus.
Julianas daugiau nepratarė nė žodžio. Atsistojo ir išėjo iš kambario. Kelias akimirkas galėjau tik žiūrėti į laišką.
– Jis mane prisiminė.
Natanielis švelniai nusišypsojo.
– Jis niekada jūsų nepamiršo.
Tą vakarą grįžau namo ir pasakiau dukrai bei anūkui, kad dabar esame saugūs. Nesidžiaugiau Juliano netektimi.
Ponas Whitakeris nepaliko man savo namų tam, kad nubaustų sūnų. Jis tai padarė todėl, kad vienišiausiais savo gyvenimo metais aš likau šalia.
Gaminau jam valgyti, nepamiršdavau vaistų, klausiausi jo pasakojimų ir rūpinausi, kad namai niekada neatrodytų visiškai tušti.
Julianas tikėjo, kad paveldėjimą lemia kraujo ryšys. Ponas Whitakeris tikėjo, kad jį reikia užsitarnauti ištikimybe.
Aštuoniolika metų laikiau save tik namų tvarkytoja. Tačiau galiausiai žmogus, kuriuo rūpinausi, pasirūpino, kad visi suprastų tiesą: aš jau seniai buvau tapusi šeimos dalimi.
