1 DALIS
– Mamyte… Tėtis yra ten. – Mano ketverių metų dukters žodžiai sustabdė mane prie baseino.
Nusekiau Mios žvilgsnį link Haroldo – mano viršininko ir artimiausio mano velionio vyro draugo, tačiau visiškai nesupratau, ką ji manė matanti.
Prieš metus netekau savo vyro Maiko dėl vėžio.
Man buvo trisdešimt septyneri, ir staiga likau viena auginti mūsų dukrą.
Kai Maikas mirė, Miai buvo vos treji, o net ir dabar beveik kiekvieną vakarą ji užduodavo tą patį skaudų klausimą:
– Kada tėtis grįš namo?
Haroldas Maiką pažinojo daug ilgiau nei aš.
Jie kartu užaugo, keliavo, dalijosi dešimtmečiais sukauptais prisiminimais, juokais ir istorijomis.
Po Maiko mirties Haroldas tapo žmogumi, kuris tyliai neleido mano gyvenimui visiškai subyrėti.
Jis atveždavo maisto.
Kai sugedo skalbyklė, nupirko kitą.
Jis sėdėdavo ant svetainės grindų ir su Mia statydavo „Lego“ pilis, kol aš, išsekusi nuo nuovargio, miegodavau ant sofos.
Buvau jam dėkinga.
Gal net per daug dėkinga.
Ryte, prieš Haroldo įmonės vakarėlį prie baseino, mano draugė ir bendradarbė Reičelė pasikvietė mane į šalį.
– Alison, žmonės jau pradeda pastebėti, kiek daug laiko Haroldas praleidžia su tavimi.
– Jis man padeda todėl, kad Maikas buvo jo geriausias draugas.
– Žinau. Bet jis taip pat yra tavo viršininkas.
Numojau ranka į jos susirūpinimą.
Tą popietę Haroldas pakvietė visą biurą į savo namus ir pasakė, kad atsivesčiau Mią.
– Jai bus smagu, – pasakė jis.
Jo kiemas atrodė tarsi iš prabangaus žurnalo puslapių.
Virš terasos švietė lempučių girliandos.
Žmonės stoviniavo aplink baseiną su gėrimais rankose, o fone tyliai grojo muzika.
Jau ir taip jaučiausi ten ne savo vietoje.
Tada Mia pamatė Haroldą.
Ji nubėgo per terasą greičiau, nei spėjau ją sustabdyti.
Haroldas nusijuokė ir lengvai pakėlė ją ant rankų.
Akimirką ji atsipalaidavo prisiglaudusi prie jo taip pat, kaip kadaise prisiglausdavo prie Maiko.
Tačiau staiga Mia visiškai sustingo.
Jos žvilgsnis nukrypo į Haroldo galvos šoną.
Maži pirštukai ištįso link jo ausies.
– Mamyte…
Pažvelgiau į ją.
– Tėtis ten.
Haroldo veidas akimirksniu pasikeitė.
Jis atsargiai nuleido Mią ant žemės.
Ji dar kartą parodė į jį pirštu.
– Tėtis ten! Žiūrėk!
Netoliese buvę žmonės atsisuko į mus.
Susigėdusi prisitraukiau Mią arčiau savęs.
– Atsiprašau, – pasakiau Haroldui. – Ji labai pasiilgusi Maiko. Kartais jai viskas susimaišo.
– Nieko tokio, – atsakė jis.
Tačiau jo išvaizda rodė ką kita.
Beveik iškart jis nuėjo šalin.
Bandžiau save įtikinti, kad tai tik gedulas.
Mia tiesiog pamatė kažką, kas jai priminė Maiką.
Ir viskas.
Tačiau Haroldas sureagavo taip, tarsi ji būtų pastebėjusi tai, ko jis tikėjosi nuo visų nuslėpti.
Vėliau radau jį kalbantis su savo verslo partneriu Bendžaminu.
Nesistengiau pasiklausyti, bet vienas sakinys iškart patraukė mano dėmesį.
– Ir tu tikrai perstatysi visą antrą aukštą šeimai?
Sustojau.
Haroldas nebuvo vedęs.
Jis neturėjo vaikų.
Tai apie kokią šeimą kalbėjo Bendžaminas?
Tada Haroldas po terasos šviesomis šiek tiek pasuko galvą.
Ir būtent tada tai pamačiau.
Mažytę kompaso tatuiruotę už jo ausies.
Man vos nesustojo širdis.
Maikas turėjo lygiai tokią pačią tatuiruotę.
Lygiai toje pačioje vietoje.
2 DALIS
Maikas kompaso tatuiruotę pasidarė būdamas devyniolikos.
Jos idėja gimė per kelionę automobiliu, į kurią jis buvo išvykęs kartu su Haroldu.
Pasak Maiko, jiedu buvo suplanavę pasidaryti vienodas tatuiruotes, tačiau Haroldas paskutinę akimirką persigalvojo.
Maikas dar daugelį metų dėl to jį pašiepdavo.
Mia tą tatuiruotę pažinojo geriau nei beveik bet kas kitas.
Kai ji sėdėdavo Maikui ant pečių, dažnai pirštais liesdavo mažą kompasą už jo ausies.
Jai tas simbolis nebuvo tiesiog tatuiruotė.
Jis reiškė tėtį.
Staiga jos žodžiai vakarėlyje įgavo prasmę.
Tačiau juos iškart pakeitė kitas klausimas.
Kodėl dabar tokią tatuiruotę turėjo Haroldas?
Išėjau iš vakarėlio kartu su Mia ir tą naktį beveik nemiegojau.
Paguldžiusi ją miegoti, išsitraukiau dėžę senų nuotraukų, kurios nuo Maiko mirties stengiausi neliesti.
Galiausiai radau būtent tai, ką prisiminiau.
Vienoje nuotraukoje devyniolikmetis Maikas stovėjo prie tatuiruočių salono, o už jo ausies buvo priklijuotas tvarstis.
Kitoje nuotraukoje, darytoje netrukus po to, buvo Haroldas.
Jo oda buvo visiškai švari.
Jis niekada nebuvo pasidaręs tokios pat tatuiruotės.
Iki dabar.
Taip pat prisiminiau, kad maždaug prieš šešis mėnesius Haroldas pradėjo auginti ilgesnius plaukus.
Kitą rytą nuvažiavau į jo namus.
Jis atidarė duris vilkėdamas sportines kelnes ir marškinėlius.
Atrodė toks pat pavargęs kaip ir aš.
– Numaniau, kad ateisi, – pasakė jis.
Virtuvėje ant stalviršio stovėjo senas Maiko kelioninis puodelis.
Aš net neatsisėdau.
– Pasuk galvą.
– Alison…
– Prašau.
Galiausiai jis pasisuko.
Kompasas buvo ten.
Tatuiruotė vis dar atrodė gana nauja.
– Kada ją pasidarei?
– Prieš šešis mėnesius.
– Kodėl?
Haroldas nuleido akis.
– Nes man buvo gėda.
– Gėda dėl to, kad pasiilgai Maiko?
Jis papurtė galvą.
– Kai mums buvo devyniolika, Maikas norėjo, kad tas tatuiruotes pasidarytume kartu. Aš paskutinę akimirką persigalvojau. Po jo mirties negalėjau nustoti apie tai galvoti.
Jis giliai įkvėpė.
– Norėjau pagaliau jam pasakyti tą „taip“, kurį turėjau pasakyti dar tada.
Jo balsas sudrebėjo.
Pajutau, kaip dalis mano įtarimų išsisklaido.
– Vadinasi, todėl Mia palaikė tave juo.
– Buvau pamiršęs, kaip dažnai ji liesdavo Maiko tatuiruotę, – pasakė Haroldas.– Kai per vakarėlį ji parodė į mano tatuiruotę, iškart viską supratau. Jaučiausi siaubingai.
Kurį laiką abu tylėjome.
Tada atsistojau.
– Ačiū, kad man pasakei.
Haroldas palydėjo mane link durų.
Tačiau prieš man išeinant jis sustojo.
– Yra dar kai kas, ką turbūt turėčiau tau pasakyti.
Atsisukau.
– Kas?
Jis dvejojo.
– Nežinau, kaip tai pasakyti.
– Tada nesakyk. Bent jau ne šiandien.
Parvažiavau namo.
Tačiau neužbaigtas jo sakinys vis sukosi mano galvoje.
Kaip ir Bendžamino žodžiai.
Antro aukšto remontas.
Šeimai.
Tą popietę parašiau Haroldui žinutę.
Turime užbaigti tą pokalbį.
Jo atsakymas atėjo beveik iškart.
Taip.
Kai sugrįžau, paklausiau tiesiai:
– Tatuiruotė nebuvo vienintelis dalykas, kurį nuo manęs slėpei, tiesa?
Haroldas tylėjo.
– Tas remontas viršuje. Jis skirtas man ir Miai.
Jo pečiai nusviro.
Man daugiau jokio patvirtinimo nebereikėjo.
3 DALIS
Haroldas pagaliau pažvelgė į mane.
– Kažkuriuo momentu visa tai nustojo būti vien tik apie Maiką.
Aš tylėjau.
– Iš pradžių padėjau todėl, kad jis buvo mano geriausias draugas. Galvojau, kad jeigu jis galėtų mane matyti, norėtų, kad kas nors pasirūpintų tavimi ir Mia.
Jis nervingai trynė delnus.
– O paskui pradėjau įsivaizduoti dalykus, kurių neturėjau įsivaizduoti.
– Kokius dalykus?
– Kambarį Miai viršuje.
Jis trumpam nutilo.
– Pusryčius su jumis abiem. Pagalbą ruošiant namų darbus. Sugrįžimą namo ir tave ten randant.
Žiūrėjau į jį netardama nė žodžio.
– Niekada neketinau tavęs spausti, – greitai tęsė jis. – Nenorėjau pasinaudoti nei tavo darbu, nei tavo padėtimi. Net pats nesupratau, ką darau, kol neprasidėjo remontas.
Staiga Reičelės perspėjimas įgavo prasmę.
Haroldas nebuvo padaręs nieko žiauraus.
Tačiau mūsų gyvenimai buvo pavojingai susipynę.
Jis buvo mano viršininkas.
Jis buvo mano finansinis saugumo garantas.
Jis buvo geriausias Maiko draugas.
Jis darėsi vis svarbesnis Miai.
O aš po Maiko netekties taip stipriai į jį atsirėmiau, kad net nepastebėjau, kiek daug savo savarankiškumo buvau atidavusi.
– Galiu atsitraukti, – pasakė Haroldas.
– Gali likti įmonėje. Profesinėje srityje niekas neprivalo keistis.
Kelias sekundes vos nepasakiau, kad sutinku.
Man reikėjo atlyginimo.
Turėjau būsto paskolą.
Reikėjo rūpintis Mios išlaidomis.
Mintis viską pradėti iš naujo mane gąsdino.
Tačiau pasilikti tokioje situacijoje reikštų ir toliau gyventi gyvenimą, kurį kažkas kitas tyliai kūrė aplink mane.
– Tu nesi blogas žmogus, Haroldai, – pasakiau.
Jis pakėlė akis.
– Tu irgi gedėjai.
Tada pridūriau:
– O aš taip stipriai nuo tavęs priklausiau, kad leidau išnykti visoms riboms.
Jis nuleido žvilgsnį.
– Atsiprašau.
– Aš taip pat.
Lėtai įkvėpiau.
– Bet man reikia vėl išmokti stovėti ant savo kojų.
Haroldas linktelėjo.
– Suprantu.
Netrukus išėjau iš įmonės.
Jis skyrė man sąžiningą išeitinę išmoką ir parašė puikią profesinę rekomendaciją, nieko neprašydamas mainais.
Nebuvo jokio dramatiško konflikto.
Nebuvo ir jokio piktadario.
Tik du gedintys suaugę žmonės, leidę netekčiai ištrinti ribą tarp pagalbos kitam žmogui ir ateities kūrimo, dėl kurios niekas nebuvo susitaręs.
Kai tą vakarą grįžau namo, Mia sėdėjo verandoje šalia Reičelės, rankose laikydama savo pliušinį triušiuką.
Atsisėdau šalia jų.
Ir pirmą kartą per daugelį mėnesių leidau sau verkti nesistengdama to slėpti.
Mia iškart apsivijo rankomis mano kaklą.
Kelias sekundes ji nieko nesakė.
Tada tyliai sušnabždėjo:
– Mamyte, aš žinau, kad tėtis iš tikrųjų nebuvo vakarėlyje.
Šiek tiek atsitraukiau.
– Ką turi omenyje?
– Aš žinau, kad Haroldas nėra tėtis.
Jos akyse sužibo ašaros.
– Aš tiesiog pamačiau mažą tėčio paveikslėlį už jo ausies.
Kompasą.
Man suspaudė gerklę.
– Aš jo pasiilgau, – sušnabždėjo ji.
Dar kartą ją apkabinau.
– Aš irgi, mieloji.
Reičelė tyliai ištiesė ranką ir suspaudė manąją.
Sėdėdama verandoje, priglaudusi dukrą prie krūtinės, pagaliau supratau vieną dalyką.
Visus metus bandžiau išgyventi laikydamasi visko, kas buvo susiję su Maiku.
Jo daiktų.
Jo prisiminimų.
Jo geriausio draugo.
Net mūsų kadaise turėtų įpročių.
Haroldas darė beveik tą patį.
Tatuiruotė už jo ausies niekada nebuvo kažko grėsmingo įrodymas.
Tai buvo gedulas.
Kaip ir kambarys, kurį jis įsivaizdavo Miai.
Kaip ir mano noras vis priimti jo pagalbą, nes kažkur giliai savyje norėjau tikėti, kad per Haroldą Maikas vis dar kažkaip mumis rūpinasi.
Tačiau gedulas gali išsaugoti meilę, nesustabdydamas tavo gyvenimo.
Maikas visada liks Mios tėvu.
Prisiminimuose, kurie iš tiesų svarbūs, jis visada liks mano vyru.
Tačiau nė viena iš mūsų negalėjo toliau ieškoti jo kitame žmoguje.
Tą vakarą Mia padėjo galvą man ant peties.
– Mamyte?
– Taip?
– Ar mums viskas bus gerai?
Pabučiavau ją į viršugalvį.
Pirmą kartą nuo Maiko mirties atsakiau nebandydama savęs priversti tuo patikėti.
– Taip.
Reičelė suspaudė mano ranką.
Ir šįkart aš iš tiesų taip maniau.
