Praėjus dešimčiai metų po mano dukters dingimo, radau auskarus, kuriuos ji segėjo paskutinį kartą, kai ją mačiau. Būtent jie atskleidė paslaptį, kurią mano vyras visus tuos metus nuo manęs slėpė.
Hannah šiuos auskarus gavo vienuoliktojo gimtadienio proga. Jos tėtis Rickas pats sukūrė jų dizainą – tai buvo du mažyčiai auksiniai fortepijono klavišai, pasibaigiantys žvaigždutėmis. Hannah juos iškart pamilo.
– Niekada jų nenusiimsiu, mama, – pažadėjo ji.
Po trijų savaičių Hannah išėjo į fortepijono pamoką, segėdama tuos pačius auskarus.
Namo ji nebegrįžo.
Muzikos studijoje patvirtino, kad ji baigė pamoką ir išėjo kaip įprastai. Policija ieškojo visur, tačiau jos niekas nerado. Bėgo metai, užuominos išnyko, o galiausiai Hannah byla liko neišspręsta.
Rickas nuolat kartojo, kad turiu susitaikyti su tuo, jog jos nebėra.
– Leisk mūsų vaikui ilsėtis ramybėje, – sakydavo jis.
Bet aš negalėjau.
Kažkas manyje atkakliai neleido patikėti, kad Hannah mirė.
Ir štai, praėjus dešimčiai metų nuo jos dingimo, vaikščiojau po sendaikčių turgų, kai staiga pamačiau tai, nuo ko sustingau vietoje.
Hannah auskarus.
Atpažinau juos iš karto, nes Rickas pats buvo sukūręs jų dizainą.
Pardavėja paaiškino, kad auskarai buvo rasti dėžėje su daiktais iš neseniai ištuštinto mirusio žmogaus namo. Nedvejodama juos nusipirkau ir skubiai grįžau namo.
Kai Rickas juos pamatė, jo reakcija mane išgąsdino.
– Kam tu juos parsinešei į šiuos namus?! – sušuko jis.
– Jie Hannah!
Jis ėmė neigti ir tikino, kad fortepijono formos auskarai nėra retenybė.
– Bet juk tu pats juos sukūrei! – priminiau.
Jo veidas pasikeitė.
– Išmesk juos! Hannah mirusi!
Tą akimirką supratau, kad kažkas čia siaubingai negerai.
Hannah niekada nebuvo oficialiai paskelbta mirusia.
Ji buvo dingusi.
Kitą rytą prie mūsų durų pasirodė du detektyvai.
Jiems paskambino sendaikčių turgaus pardavėja. Ji prisiminė Hannah dingimo bylą ir policijai pasakė, iš kur buvo atgabenti tie daiktai.
Namas priklausė Judith – vyresniajai Ricko seseriai, su kuria jis buvo nutraukęs ryšius.
Judith neseniai mirė Ohajuje.
Policija taip pat išsiaiškino, kad beveik dešimt metų kartu su ja gyveno jauna moteris.
Ji buvo lygiai tokio amžiaus, kokio dabar turėjo būti Hannah.
Atsisukau į Ricką.
– Ką tu padarei?
Galiausiai jis prisipažino.
Prieš daugelį metų Rickas įklimpo į didžiules azartinių lošimų skolas. Dar blogiau – jis slapta išleido pinigus, kuriuos mano mama buvo palikusi Hannah mokslams.
Tą popietę, kai Hannah dingo, ji grįžo iš fortepijono pamokos ir netyčia nugirdo, kaip Rickas telefonu kalba apie pavogtus pinigus.
Ji pasakė, kad viską papasakos man.
Ricką apėmė panika.
Užuot parvežęs Hannah namo, jis nuvežė ją pas Judith.
Jis įtikino Judith, kad aš palikau ir jį, ir Hannah. Netgi suklastojo globos dokumentus ir nurodė jai netikrą mano pavardę.
Judith juo patikėjo.
Rickas paliko mūsų vienuolikmetę dukrą jos namuose, o pats grįžo namo ir apsimetė, kad Hannah tiesiog dingo.
Dešimt metų jis stebėjo, kaip jos ieškau.
Matė, kaip verkiu.
Ir vis kartojo, kad turiu judėti pirmyn, nors puikiai žinojo, kur ji yra.
Detektyvai jį suėmė.
Tada jie ištarė žodžius, kurių laukiau dešimt metų:
– Hannah gyva.
Jai buvo dvidešimt vieneri. Ji buvo sveika ir gyveno netoli Kolumbo pas Beverly – Judith kaimynę, kuri priglaudė ją po Judith mirties.
Hannah taip pat ieškojo manęs, tačiau dėl Ricko jai pasakytos klaidingos pavardės niekaip negalėjo manęs surasti.
Kitą rytą detektyvas Palmeris nuvežė mane į Ohajų.
Kai įėjau į Beverly svetainę, Hannah stovėjo prie lango.
Ji jau buvo suaugusi, tačiau vos išgirdo mano balsą, jos akyse pasirodė ašaros.
– Aš pažįstu šį balsą, – sušnibždėjo ji. – Visą gyvenimą stengiausi jį prisiminti.
Mes puolėme viena kitai į glėbį.
Vėliau grąžinau jai auskarus.
– Tu sakei, kad niekada jų nenusiimsi, – priminiau.
Hannah pro ašaras nusišypsojo ir vėl juos įsisegė.
Kitą savaitę padaviau skyrybų prašymą.
Tegul Ricku pasirūpina įstatymas.
Dabar mano gyvenimas priklausė Hannah.
Mes po truputį pradėjome kurti savo ryšį iš naujo – sekmadienio pusryčiai, ilgi pasivaikščiojimai, pokalbiai apie prarastus metus ir net vėl prasidėjusios fortepijono pamokos tapo mūsų naujo gyvenimo dalimi.
Dešimt metų žmonės man kartojo, kad turiu paleisti praeitį.
Aš niekada to nepadariau.
Ir galiausiai būtent mano atsisakymas nustoti ieškoti padėjo sugrąžinti dukrą namo.
