1 DALIS
Į savo vyro gaisrinę atvykau nešina balionais, gimtadienio tortu ir planu priversti jį raudonuoti prieš visą komandą.
Tačiau vos įžengiau pro garažo vartus, visos šypsenos akimirksniu dingo.
Mano vyras Taileris jau devynerius metus dirbo ugniagesiu, todėl puikiai žinojau, kad mūsų gyvenimas retai vyksta pagal įprastą grafiką.
Vakarienės būdavo nutraukiamos, šventes tekdavo perkelti, o gimtadienius kartais švęsdavome anksčiau arba vėliau.
Taileris visada tvirtino, kad jo gimtadienis jam nėra svarbus.
– Tai tik dar viena diena, – sakydavo jis.
Bet aš žinojau geriau. Jam patiko paprasti dalykai: mėgstamas patiekalas, ranka parašytas atvirukas ir tortas iš jo mėgstamiausios kepyklėlės.
Tais metais jo gimtadienis sutapo su 24 valandų pamaina, todėl nusprendžiau jį nustebinti gaisrinėje.
Tą rytą Taileris atsisveikindamas mane pabučiavo ir pasakė:
– Tik šiandien neprisigalvok nieko beprotiško.
Nekaltai nusišypsojau.
– O kodėl turėčiau?
Jis nusijuokė ir išeidamas šūktelėjo:
– Myliu tave!
Po kelių valandų pasiėmiau jo mėgstamą tortą, prikroviau automobilį mėlynų, sidabrinių ir raudonų balionų ir nuvažiavau į gaisrinę.
Kartą jau buvau jį ten nustebinusi. Jo kolegos tada iš jo šaipėsi, uždėjo jam ant galvos popierinę karūną ir pridarė nuotraukų, kurias jis vėliau slapta pasiliko.
Tikėjausi tokio pat linksmo chaoso.
Tačiau šį kartą gaisrinėje tvyrojo keista tyla.
Televizorius buvo išjungtas.
Niekas nejuokavo.
Keli ugniagesiai pažvelgė į mane ir tuoj pat nusuko akis.
– Ar Taileris čia? – paklausiau.
Niekas neatsakė.
Tada iš galinio kabineto išėjo kapitonas Rejesas.
Pažinojau jį daugybę metų. Paprastai jis visada pasitikdavo mane kokiu nors pokštu.
Šį kartą jis pažvelgė į balionus, paskui į mane.
– Tu dar nežinai?
Man viduje viskas nusirito žemyn.
– Ko nežinau?
– Amanda, padėk tortą.
– Ne. Kur Taileris?
Rejesas priėjo arčiau.
– Jo čia nėra.
– Tai kur jis?
Vienas balionas išslydo nuo mano riešo ir pakilo link lubų.
– Šį rytą įvyko nelaimė, – pasakė jis.
Širdis ėmė daužytis.
– Ar jis gyvas?
– Taip. Jis gyvas.
Pagaliau iškvėpiau.
– Tai kur jis?
– Jį išvežė į Šv. Mato ligoninę.
2 DALIS
Tortas vos neiškrito man iš rankų, tačiau vienas iš Tailerio kolegų spėjo jį sugriebti.
– Kaip smarkiai jis sužeistas? – paklausiau.
Kapitonas Rejesas sudvejojo.
– Kai jį vežė, jis buvo sąmoningas.
– Tai ne atsakymas.
Tą rytą degė sandėlis. Taileris ir dar du ugniagesiai buvo viduje, kai dalis konstrukcijos sugriuvo. Visiems pavyko ištrūkti, tačiau Taileris patyrė stipriausią smūgį.
Vos sugebėjau suvokti jo žodžius.
Tą rytą Taileris man skambino.
Jo balsas skambėjo visiškai įprastai.
Jis šypsojosi mūsų virtuvėje, liepė man neprisigalvoti nieko beprotiško ir pasakė, kad mane myli.
Dabar tie visiškai kasdieniški žodžiai staiga atrodė bauginamai svarbūs.
– Kodėl man niekas nepaskambino?
– Bandėme, – atsakė Rejesas.
Išsitraukiau telefoną.
Jokių praleistų skambučių.
Jokių žinučių.
Nieko.
Rejesas patikrino Tailerio skubios pagalbos kontaktinius duomenis ir nutilo.
Gaisrinėje vis dar buvo įrašytas mano senas telefono numeris, kurį buvau pakeitusi beveik prieš dvejus metus.
– Turiu važiuoti.
Rejesas pasiūlė mane nuvežti, bet atsisakiau.
Atrišau gimtadienio balionus nuo riešo ir palikau juos šalia torto.
Važiuodama į ligoninę kartojau sau tuos pačius žodžius.
Jis gyvas.
Jis gyvas.
Kai pasiekiau Tailerio palatą, kojos vos manęs neišdavė.
Jo kairė ranka buvo pritvirtinta prie kūno. Dalį galvos dengė tvarstis, o vienoje veido pusėje plito mėlynės.
Tačiau jis nemiegojo.
Pamatęs mane, jis kreivai nusišypsojo.
– Labas.
Kelias sekundes negalėjau ištarti nė žodžio.
Tada baimę pakeitė pyktis.
– Idiote.
– Teisingai.
– Visiškas idiote.
– Žinau.
Pabučiavau jį į kaktą ir pravirkau.
Taileris paėmė mane už rankos.
– Man viskas gerai.
– Ne, negerai.
– Bet bus.
Tokį atsakymą galėjau priimti.
Gydytojai pasakė, kad jam lūžo petys, įskilo trys šonkauliai ir buvo sutrenktos smegenys. Jie norėjo palikti jį ligoninėje per naktį.
Viskas galėjo baigtis daug blogiau.
Vėliau Taileris paklausė:
– Kaip sužinojai, kad aš čia?
– Nuvažiavau į gaisrinę.
Jis užsimerkė.
– O ne.
– Su balionais.
Jis sudejavo.
– Ir tortu.
– Amanda…
– Tavo mėgstamiausiu.
Jis nusijuokė ir tuoj pat susiraukė iš skausmo.
– Neversk manęs juoktis.
– Tu nenusipelnei torto.
– Čia jau žiauru.
Vos nenusišypsojau.
Tada prisiminiau pirmuosius kapitono Rejeso žodžius.
Tu dar nežinai?
– Taileri, kodėl Rejesas elgėsi taip, tarsi būtų dar kažkas, ką turėčiau žinoti?
Jo veido išraiška pasikeitė.
Tai nebuvo baimė.
Tai buvo kaltė.
3 DALIS
Taileris nuleido akis į mūsų susikibusias rankas.
– Sandėlis nebuvo tuščias.
– Žinau. Rejesas sakė, kad visus išvedėte.
– Ne visus.
Per kūną perbėgo šaltis.
– Viršuje buvo įstrigusi maža mergaitė, – pasakė jis.
Grindys jau buvo tapusios nestabilios. Kapitonas Rejesas buvo įsakęs visiems evakuotis.
Tada Taileris išgirdo verkiant vaiką.
– Aš grįžau atgal.
Spoksojau į jį.
Jis nepakluso evakuacijos įsakymui ir sugrįžo į griūvantį sandėlį dėl mergaitės, kurios gyvenime nebuvo matęs.
– Ar ją išgelbėjai?
Jo akys prisipildė ašarų.
– Taip.
Prisidengiau burną ranka.
– Jai viskas gerai?
– Nė vieno įbrėžimo.
Mano pyktis akimirksniu subyrėjo.
Viena mano dalis norėjo ant jo šaukti už tai, kad taip rizikavo savo gyvybe.
Kita norėjo apkabinti jį ir daugiau niekada nepaleisti.
Tada jis stipriau suspaudė mano ranką.
– Bet ne apie tai Rejesas manė, kad tu jau žinai.
Sustingau.
– Ką turi omenyje?
Taileris giliai įkvėpė.
– Šią popietę departamentas pasiūlė mane apdovanoti Medaliu už narsą.
Žiūrėjau į jį netikėdama.
– Ir, pasirodo, kandidatūra jau patvirtinta.
Kelias sekundes nieko nesakiau.
Tada, pro ašaras, nusijuokiau.
Nuvažiavau į gaisrinę manydama, kad nustebinsiu vyrą jo gimtadienio proga.
O vietoj to sužinojau, kad jis pateko į ligoninę, rizikavo savo gyvybe gelbėdamas vaiką ir buvo išrinktas gauti vieną aukščiausių departamento apdovanojimų.
Ir kažkokiu neįtikėtinu būdu Taileris vis tiek atrodė susigėdęs dėl viso to dėmesio.
Pasilenkiau arčiau.
– Tu vis tiek idiotas.
Jis nusišypsojo.
– Taip.
– Bet aš tavimi didžiuojuosi.
Jo veidas sušvelnėjo.
– Šitą dalį priimu.
Kitą rytą kažkas pasibeldė į Tailerio palatos duris.
Įėjo kapitonas Rejesas, nešinas gimtadienio tortu, kurį buvau palikusi gaisrinėje.
Iš paskos suėjo visa Tailerio komanda.
O už jų plūduriavo balionai.
Tie patys balionai, kurie dieną prieš tai atrodė tokie skaudžiai ne vietoje.
Šį kartą visi šypsojosi.
Vienas ugniagesys padėjo tortą, o kitas pririšo balionus prie Tailerio lovos.
Kapitonas Rejesas papurtė galvą.
– Žinai, dauguma žmonių gimtadienius švenčia nepriversdami viso departamento panikuoti.
Taileris atsiduso.
– Kitais metais pamėginsiu taip.
Visi nusijuokė.
Stovėjau prie lovos ir stebėjau, kaip žmonės, kurie vakar vengė mano žvilgsnio, vėl pripildė palatą juoko ir pokštų.
Mano suplanuota gimtadienio staigmena nė iš tolo neįvyko taip, kaip įsivaizdavau.
Nebuvo nei popierinės karūnos, nei vakarėlio gaisrinėje.
Tačiau gavau kai ką daug svarbesnio.
Galėjau parsivežti savo vyrą namo.
O kažkur kitame miesto gale kita šeima taip pat galėjo parsivežti namo savo mažąją mergaitę.
Tą vakarą prisiminiau, ką Taileris man buvo pasakęs prieš išeidamas į darbą.
– Tik šiandien neprisigalvok nieko beprotiško.
Aš buvau ta, kuri slapta planavo balionus ir tortą.
Tačiau Taileris, kaip visada, buvo tas, kuris paprastą gimtadienį pavertė istorija, kurios nė vienas iš mūsų niekada nepamirš.
