Mano patėvis Frankas buvo mano gyvenimo dalis nuo tada, kai man sukako ketveri. Biologinis tėvas dingo dar prieš tai, kai galėjau jį prisiminti, todėl iš pradžių Franku visiškai nepasitikėjau.
Tačiau jis niekada nebandė manęs spausti. Jis išmoko, kaip mėgstu paskrudintą duoną, per perkūnijas sėdėdavo už mano kambario durų, o kiekvieną sekmadienį kepdavo žvaigždžių formos obuolinius blynelius.
Praėjus trims mėnesiams po jo vestuvių su mano mama, netyčia pavadinau jį tėčiu.
Dar po penkių mėnesių mama netikėtai mirė dėl smegenų aneurizmos.
Giminaičiai tyliai šnabždėjosi, kad Frankas nėra tikrasis mano tėvas ir kad mane turėtų auginti teta.
Išsigandusi, jog ir jis mane paliks, po laidotuvių pasislėpiau po virtuvės stalu.
Frankas mane ten surado.
– Ar tu išeisi? – paklausiau.
– Ne.
– Pažadi?
Jis ištiesė man mažąjį pirštą.
– Pažadu.
Ir savo pažadą ištesėjo.
Frankas mane užaugino, vedė prie altoriaus per mano vestuves, stovėjo šalia per mano dukters krikštynas ir net man jau suaugus vis dar kepdavo tuos juokingus žvaigždės formos blynelius.
Kai tik paklausdavau apie jo gyvenimą prieš sutinkant mano mamą, jis visada atsakydavo:
– Svarbiausia mano gyvenimo dalis prasidėjo tada, kai atsiradai tu.
Maniau, kad tai tiesiog meilė.
Tačiau netrukus po to, kai Frankui sukako septyniasdešimt aštuoneri, jo sveikata ėmė sparčiai blogėti.
Paskutinę jo gyvenimo savaitę beveik nesitraukiau nuo ligoninės palatos. Vieną vakarą gydytojas pasakė, kad Frankui tikriausiai liko vos kelios valandos.
Kai grįžau prie jo lovos, Frankas staiga sugriebė mane už riešo.
– Pažadėk, kad išklausysi iki galo, prieš pradėdama manęs nekęsti.
– Aš niekada negalėčiau tavęs nekęsti.
Jo pirštai dar stipriau suspaudė mano riešą.
– Visą gyvenimą tau melavau. Viskas, ką manai žinanti apie savo vaikystę ir apie tai, kas esu aš… nėra visa tiesa.
Jis ištraukė sulankstytą popieriaus lapelį, ant kurio buvo užrašytas adresas.
– Važiuok ten. Dabar pat.
Atsisakiau jį palikti, tačiau jis primygtinai reikalavo.
– Man reikia, kad sužinotum tiesą dar prieš man mirštant.
Paskutiniai jo žodžiai man buvo:
– Kai kurias tiesas turi papasakoti kitas žmogus.
Nurodytu adresu radau pagyvenusią moterį vardu Caroline.
Jos virtuvėje ji atidarė stalčių, pilną senų sausainių formelių. Tarp jų gulėjo maža metalinė žvaigždutė, visiškai tokia pati kaip Franko.
Tuomet ji parodė man nuotrauką.
Joje penkerių metų mergaitė stovėjo šalia Franko ir šypsojosi prie lėkštės su žvaigždės formos obuoliniais blyneliais.
– Jos vardas buvo Miley, – paaiškino Caroline. – Prieš sutikdamas tavo mamą Frankas jau buvo vedęs. Miley buvo jo dukra.
Būdama vos penkerių Miley žuvo per nelaimingą atsitikimą ežere.
Po jos mirties Franko santuoka subyrėjo. Jis paslėpė visas dukters nuotraukas ir visus ją primenančius daiktus, o pats užsisklendė ir atsiribojo nuo aplinkinių.
Tada jis sutiko mane.
Caroline papasakojo, kad kai man buvo ketveri, kartą įsiropščiau Frankui ant kelių, o vėliau paklausiau, ar jis galėtų iškepti žvaigždžių formos blynelių.
Jis juos man iškepė – tokius pačius, kokius kadaise kepdavo Miley.
Tą pačią popietę Frankas paskambino Caroline verkdamas. Pirmą kartą per daugelį metų jis ištarė Miley vardą visiškai nepalūždamas.
– Tu neužėmei Miley vietos, – pasakė Caroline. – Tu padėjai jam prisiminti ją taip, kad tie prisiminimai jo nebesunaikintų.
Tačiau buvo dar viena tiesa.
Po mano mamos mirties Frankas susikrovė daiktus į savo automobilį.
Jis ketino palikti mane tetai.
– Jis siaubingai bijojo dar kartą netekti dukters, – tarė Caroline. – Jis man sakė, kad neištvertų, jei tektų palaidoti dar vieną vaiką.
Frankas nuvažiavo pas Caroline ir iki pat aušros sėdėjo jos virtuvėje, kartodamas, kad nėra pakankamai stiprus mylėti dar vieną vaiką.
Ji liepė jam neišeiti vien todėl, kad jis bijo mane mylėti.
Liepė pasilikti, nes jis jau mane mylėjo.
Tą rytą Frankas grįžo namo, iškrovė iš automobilio susidėtus daiktus, rado mane pasislėpusią po virtuvės stalu ir pažadėjo niekada manęs nepalikti.
– Vadinasi, jis beveik mane paliko, – sušnibždėjau.
– Taip, – atsakė Caroline. – Bet jis apsisuko ir grįžo.
Frankas visą šią tiesą slėpė todėl, kad niekada nenorėjo, jog jausčiausi atsakinga už tai, kad išgelbėjau jį.
Nuskubėjau atgal į ligoninę, beviltiškai trokšdama pasakyti, kad dabar viską suprantu.
Tačiau pavėlavau.
Frankas jau buvo miręs.
Tarp jo asmeninių daiktų radau seną, gerokai nudėvėtą piniginę. Už vairuotojo pažymėjimo buvo paslėptos dvi apsitrynusios nuotraukos.
Vienoje buvo Miley su savo žvaigždžių formos blyneliais.
Kitoje – penkerių metų aš, išdidžiai laikanti kreivą ir šiek tiek pridegusį žvaigždės formos blynelį.
Frankas kiekvieną dieną su savimi nešiojosi abi savo dukras.
Jis niekada nepakeitė Miley manimi. Jis pasirinko mylėti mane puikiai žinodamas, kokį nepakeliamą skausmą gali sukelti vaiko netektis.
Tą vakarą mano dukra paklausė, kodėl senelis visada kepdavo žvaigždžių formos blynelius.
Pažvelgiau į šalia viryklės padėtas nuotraukas.
– Nes kažkas jį išmokė, kad meilė gali saugoti vieno žmogaus atminimą ir kartu rasti vietos kitam.
Šalia viryklės padėjau senąją Franko žvaigždės formelę.
Ji ten gulės ir kitą sekmadienį.
Ir kiekvieną sekmadienį po jo.
Ne todėl, kad liūdesys išnyko.
O todėl, kad meilė pagaliau tapo pakankamai didelė, kad galėtų jį savyje nešti.
