1 DALIS: ULTIMATUMAS
Būdama dvidešimt dvejų tikėjau, kad mano ateitis jau nuspręsta.
Turėjau sužadėtinį Eliotą, nedidelį butą, užverstą vestuviniais žurnalais, ir tėvus, kurie vis dar siųsdavo man siuntinius su tėčio nevykusiai iškeptais sausainiais.
Su Eliotu buvome kartu nuo mokyklos laikų. Jis pasipiršo mano tėvų namo verandoje ir pažadėjo, kad būsime kartu amžinai.
Mano penkiamečiai broliai dvyniai jį dievino. Jie vadino jį „Eliu“, vaikydavosi paskui jį po kiemą ir kiekvieną kartą jam atvykus maldaudavo su jais pažaisti.
Kartą mama stebėjo juos besijuokiančius pro virtuvės langą ir pasakė:
– Jis geras žmogus, brangioji. Nepaleisk jo.
Aš ir neketinau.
Tačiau vienas telefono skambutis sugriovė gyvenimą, kurį maniau turėsianti.
Policijos pareigūnas pranešė, kad mano tėvai žuvo automobilio avarijoje. Mano broliai išgyveno, tačiau buvo sužeisti ir gydomi ligoninėje.
Sukniubau ant grindų.
Važiuojant į ligoninę Eliotas uždėjo ranką man ant kelio.
– Kad ir kas nutiktų, mes visa tai įveiksime kartu.
– Pažadi?
– Pažadu.
Dvyniai atsipirko mėlynėmis, siūlėmis ir košmarais. Kai socialinė darbuotoja paklausė, ar sutikčiau tapti jų teisėta globėja, nė akimirkos nedvejojau.
– Aš jų sesuo. Jie gyvens su manimi.
Pasirašiau visus prieš mane padėtus dokumentus.
Kai išėjau iš kabineto, Eliotas laukė koridoriuje, įsmeigęs akis į telefoną. Jis trumpai mane apkabino, o tada paklausė:
– Ką visa tai reiškia mūsų vestuvėms?
Pažvelgiau į jį apstulbusi.
– Mano tėvai ką tik mirė.
– Žinau. Man labai gaila. Aš tik noriu pasakyti, kad dabar turime daug ką išspręsti.
Įtikinau save, kad taip savanaudiškai jis kalbėjo tik dėl patirto šoko ir sielvarto.
Kai berniukus išleido iš ligoninės, parsivežiau juos namo, iškepiau sumuštinių su sūriu ir leidau miegoti šalia manęs.
Stebėdama, kaip ramiai kilnojasi jų mažos krūtinės, pažadėjau, kad niekada neleisiu niekam jų iš manęs atimti.
Po kelių dienų globa buvo oficialiai patvirtinta.
Eliotas įėjo į namus, numetė raktus ant stalo ir pažvelgė į aplanką su pasirašytais dokumentais.
– Viskas patvirtinta?
– Taip. Oficialiai tapau jų globėja.
Jis atsirėmė į durų staktą.
– Bet tai laikina, tiesa? Iki vestuvių surasi kitą sprendimą?
Atsisukau į jį.
– Kokį dar sprendimą?
– Gal globos namus. Jie juk negali nuolat gyventi su mumis.
– Jie mano broliai. Jie neteko abiejų tėvų. Jie liks su manimi, kol užaugs.
Jo veidas sugriežtėjo.
– Aš neauginsiu svetimų vaikų. Atiduok juos globėjams, kitaip vestuvių nebus.
Kelias sekundes negalėjau ištarti nė žodžio.
Tai buvo vyras, pažadėjęs visada būti šalia. Vyras, kuriuo pasitikėjo mano broliai. Vyras, kurį mama vadino geru žmogumi.
– Jie daugiau nieko neturi, – pasakiau. – Kaip gali prašyti, kad juos palikčiau?
– Aš negriausiu savo gyvenimo dėl dviejų svetimų vaikų. Rinkis: jie arba aš.
Kažkas manyje staiga visiškai nurimo.
Norėjau rėkti, sviesti jam sužadėtuvių žiedą į veidą ir išvaryti jį lauk. Tačiau tyliai išsiskirti būtų buvę per maža.
Žmogus, pasirengęs atsikratyti dviejų našlaičiais likusių vaikų, nusipelnė parodyti savo tikrąjį veidą visų akivaizdoje.
Todėl nusišypsojau.
– Tu teisus.
Eliotas nustebęs sumirksėjo.
– Rimtai?
– Padarysiu, kaip prašei. Tačiau pirmiausia noriu paskutinės šeimos išvykos. Tik mes keturiese.
Jis pavartė akis.
– Gerai, bet aš už nieką nemokėsiu.
– Viskuo pasirūpinsiu pati.
Jis atsipalaidavo, įsitikinęs, kad laimėjo.
– Kur važiuosime?
– Į valstybinę mugę.
Jis suėmė mano veidą delnais ir nusišypsojo.
– Po to pagaliau galėsime pradėti savo tikrą gyvenimą. Tik tu ir aš.
– Tik tu ir aš, – pakartojau.
Jis nepastebėjo šalčio mano balse.
2 DALIS: PASKUTINĖ ŠEIMOS IŠVYKA
Kelias iki mugės atrodė begalinis.
Eliotas vis atsidusdavo ir taip stipriai spaudė vairą, tarsi laikas, praleistas su gedinčiais vaikais, būtų buvusi bausmė.
Galinėje sėdynėje dvyniai susijaudinę šnabždėjosi apie amerikietiškus kalnelius ir cukraus vatą.
– Ar jau greitai būsime? – paklausė vienas iš jų.
– Beveik, mažuti.
Eliotas susiraukė.
– Gal gali juos nutildyti? Man skauda galvą.
Nekreipiau į jį dėmesio ir nusišypsojau savo broliams.
Kai atvykome, berniukai nubėgo spalvingų atrakcionų link. Ore skambėjo muzika, šiltą popietę kvepėjo spragėsiais, o visoje mugės teritorijoje mirgėjo ryškios šviesos.
Eliotas ėjo keliolika žingsnių už mūsų, nenuleisdamas akių nuo telefono.
– Berniukai nori išbandyti tą atrakcioną, – pasakiau.
– Pati ir pasirūpink. Juk tokia šios dienos prasmė, ar ne? Paskutinė diena prieš tau sutvarkant visą šią netvarką.
Žodis „netvarka“ sunkiai nusėdo mano viduje.
– Tu teisus. Ši diena skirta viskam sutvarkyti.
Kitą valandą su dvyniais sukomės karuselėje, nupirkau jiems vienodus šviečiančius žaislus ir stebėjau, kaip jie dalijasi keptu pyragėliu. Kaskart, kai jie nusijuokdavo, Eliotas pažvelgdavo į laikrodį.
– Kiek dar ilgai? Vakare turiu planų.
– Jau nebedaug.
Galiausiai priėjome fotografavimosi paviljoną, papuoštą pieštomis saulėgrąžomis.
Linksma moteris pamojavo mums.
– Ateikite nusifotografuoti visa šeima! Pirmoji nuotrauka nemokama.
Dvyniai iškart ėmė tampyti mane už rankovių.
– Nuotraukos! Nuotraukos!
Eliotas atmetė moters pasiūlymą.– Ne, ačiū, – atsakė Eliotas.
Aš nusišypsojau fotografei.
– Mes mielai nusifotografuosime.
Eliotas staigiai atsisuko.
– Aš jau pasakiau „ne“.
– Girdėjau. Bet tau nebūtina būti nuotraukoje, nes po šiandienos tu nebebūsi mūsų šeimos dalis.
Fotografė sustingo.
Eliotui iš nuostabos prasivėrė burna.
– Ką tu pasakei?
– Tai iš tiesų buvo paskutinė mūsų šeimos išvyka, tik ne tokia prasme, kokios tikėjaisi. Šiandien yra paskutinė tavo diena su mumis.
Jo veidas paraudo.
– Čia pokštas?
– Ne. Tu pareikalavai, kad rinkčiausi tarp tavęs ir savo brolių. Aš pasirinkau juos tą pačią akimirką, kai pasiūlei atiduoti juos globėjams.
Jis priėjo arčiau ir pritildė balsą.
– Tu atsitempei mane per visą miestą vien tam, kad viešai pažemintum?
Keli netoliese stovėję žmonės sustojo pažiūrėti, kas vyksta.
Uždėjau po ranką ant kiekvieno dvynio peties.
– Viskas gerai. Dabar nusifotografuosime ypatingai – tik mes trys.
Eliotas karčiai nusijuokė.
– Tu dar pasigailėsi. Joks vyras tavęs nenorės su dviem vaikais ant kupros.
– Tuomet gerai, kad aš noriu pati savęs ir noriu jų. To visiškai pakanka.
Kažkas netoliese nusijuokė.
Paauglys sušnabždėjo:
– Ji jį visiškai sutriuškino.
Vienas vyras pakėlė telefoną ir pradėjo filmuoti.
Eliotas staiga sušuko:
– Tu nutrauki mūsų sužadėtuves dėl svetimų vaikų?
– Jie mano broliai!
– Aš tik paprašiau, kad atiduotum juos globėjams. Tu rimtai renkiesi juos, o ne mane?
Minia sureagavo iš karto.
Viena moteris aiktelėjo.
– Ar jis ką tik pasiūlė atiduoti tuos mažus berniukus globėjams?
Į priekį žengė vyresnio amžiaus vyras.
– Turėtumėte gėdytis. Jų tėvų nebėra, o jūs čia rėkiate vien todėl, kad jų sesuo atsisako juos palikti.
Kita moteris šūktelėjo:
– Brangioji, tu ką tik išvengei siaubingos santuokos!
Eliotas desperatiškai atsisuko į susirinkusiuosius.
– Jūs nesuprantate! Ji mane apgavo!
– Panašu, kad jai teko taip pasielgti, – atsakė jauna motina.
Jis dairėsi užuojautos, tačiau jos nesulaukė.
Pažemintas Eliotas apsisuko ir prasibrovė pro minią.
3 DALIS: ŠEIMA, KURIĄ PASIRINKAU
Kai Eliotas dingo iš akių, pagaliau iškvėpiau. Atrodė, lyg būčiau sulaikiusi kvėpavimą nuo pat avarijos dienos.
Fotografė švelniai nusišypsojo.
– Ar vis dar norite nuotraukos?
Atsiklaupiau tarp savo brolių ir apkabinau juos.
– Labiau už viską.
Jie prisiglaudė prie manęs, o moteris pradėjo skaičiuoti.
Blykstelėjo fotoaparatas.
Pirmą kartą nuo mūsų tėvų netekties mano širdyje buvo ramu. Toje nuotraukoje nebuvo šeimos, kurią kadaise tikėjausi turėti. Joje buvo šeima, kurią pasirinkau saugoti.
Kad ir kas mūsų laukė toliau, visa tai turėjome įveikti trise.
Iki vakaro vaizdo įrašas, kuriame Eliotas viešai pratrūko, jau buvo pasklidęs po visą miestą. Jo bendradarbiai, draugai, giminaičiai ir kaimynai pamatė, kaip jis reikalavo, kad du ką tik našlaičiais likę penkiamečiai būtų atiduoti globėjams vien tam, kad jo vestuvių planai liktų patogūs ir nesugadinti.
Jo reputacija sugriuvo beveik per vieną naktį.
Eliotas skambino daugybę kartų.
Jis siuntė atsiprašymus, teisinosi, kad taip kalbėjo dėl įtampos, ir maldavo suteikti dar vieną galimybę. Jis tvirtino pasikeitęs ir žadėjo išmokti priimti dvynius.
Aš neatsakiau nė karto.
Jis nebuvo neteisingai supratęs situacijos. Jis tiesiog parodė, kas iš tikrųjų yra, kai manė, kad niekas kitas jo nemato.
Tą vakarą su broliais grįžome namo nešini šviečiančiais žaislais, maišeliu likusios cukraus vatos ir naująja nuotrauka. Įrėminau ją ir pastačiau ant svetainės lentynos.
Nuotraukoje dvyniai juokėsi, o aš glaudžiau juos prie savęs. Atrodėme pavargę ir nežinantys, kas mūsų laukia, tačiau kartu atrodėme kaip tikra šeima.
Kiti mėnesiai nebuvo lengvi. Vestuves atšaukiau visam laikui, mokiausi tvarkyti globos reikalus ir derinti darbą su dviejų išsigandusių vaikų auginimu.
Kai kuriomis naktimis dvyniai pabusdavo šaukdami mūsų tėvus. Kitomis naktimis tyliai verkdavau jiems užmigus, nes ilgėjausi laikų, kai dar pati buvau kažkieno dukra, o ne žmogus, priverstas tapti visų gynėju.
Tačiau nė karto nesigailėjau savo sprendimo.
Pamažu berniukai pradėjo vis dažniau šypsotis. Jie grįžo į mokyklą, susirado draugų ir nustojo klausinėti, ar kas nors kada nors gali juos išsiųsti kitur. Kiekvieną vakarą kartojau jiems, kad mūsų namai yra jų nuolatiniai namai.
Eliotas norėjo, kad rinkčiausi tarp jo siūlomos ateities ir vaikų, kuriems manęs reikėjo.
Tačiau iš tiesų jis padėjo man suprasti, kad ateitis, kuriama su žiauriu žmogumi, apskritai nėra jokia ateitis.
Nuotrauka iš mugės liko stovėti ant mūsų lentynos kaip priminimas apie dieną, kai praradau sužadėtinį, tačiau įgijau kai ką daug svarbesnio – tikrumą, kad mano broliai visada žinos, jog buvo pasirinkti.
Eliotas tikėjo, kad jo ultimatumas privers mane jų atsisakyti.
Tačiau vietoj to jis suteikė man drąsos atsisakyti jo.
