1 DALIS
Maniau, kad po visko, ką buvome praradusios, padovanoti anūkėms bent vieną laimingą vasaros dieną yra mažiausia, ką galiu dėl jų padaryti.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad nepažįstamas vyras prie viešbučio baseino mėgins mane pažeminti visų akivaizdoje.
Būdama šešiasdešimt aštuonerių, vėl auginau tris vaikus.
Mano dukra Abby mirė tą pačią naktį, kai gimė jos jauniausia dukrelė Grace. Gydytojams pavyko išgelbėti kūdikį, tačiau mano mergaitės jie išgelbėti nebegalėjo.
Abby taip pat paliko aštuonmetę Dolly ir penkiametę Sophie.
Jų tėvas Derekas dingo praėjus trims savaitėms po laidotuvių. Jis paliko visas tris mergaites prie mano namų durų ir atsiuntė vienintelę žinutę:
„Toks gyvenimas ne man. Atsiprašau.“
Kitą pavasarį oficialiai tapau jų globėja. Gyvenimas tapo šiek tiek stabilesnis, tačiau pinigų vis tiek nuolat trūko. Neapmokėtos sąskaitos kaupėsi šalia sausainių indo, o aš išmokau taupyti kiekvieną centą.
Vieną svilinančiai karštą popietę Dolly grįžo į namus pažaidusi po kiemo purkštuvu.
– Močiute, gal galėtume nuvažiuoti kur nors, kur yra tikras baseinas?
Vos nepasakiau „ne“. Apie atostogas nebuvo nė kalbos, o net vienos dienos išvyka atrodė per brangi. Tačiau tuomet jos akyse pamačiau viltį.
– Aš ką nors sugalvosiu, – pažadėjau.
Po kelių dienų perskaičiavau savo santaupas ir nupirkau dienos bilietus į nedidelį šeimoms skirtą poilsio kompleksą už miesto.
Mergaitės buvo be galo laimingos.
Tą rytą sudėjau sumuštinius, rankšluosčius, kremą nuo saulės, sauskelnes, buteliukus ir papildomus drabužius Grace. Kai atvykome, Dolly ir Sophie juokdamosi nulėkė link sekliosios baseino dalies.
Dešimt ramių minučių viskas atrodė tobula.
Tada Grace pradėjo verkti.
Daviau jai buteliuką, sūpavau ant rankų, patikrinau sauskelnes ir nusinešiau ją į tualetą. Niekas nepadėjo.
Kai grįžau pavargusi ir susigėdusi, netoliese ant gulto sėdintis vyras su brangiais lininiais marškiniais piktai į mane dėbtelėjo.
– Ar aš mokėjau pinigus tam, kad klausyčiausi svetimo kūdikio klyksmo? – pareikalavo jis.
– Atsiprašau, – pasakiau. – Darau viską, ką galiu.
Jis nuleido akinius nuo saulės.
– Tuomet pasiimkite savo mažąjį vaikų darželį ir išeikite.
Prie baseino stojo visiška tyla.
Dar kartą atsiprašiau, tačiau jis tik dar labiau pakėlė balsą.
– Visiems čia bus geriau, kai jūs išvažiuosite.
Mano rankos drebėjo, kai pradėjau rinkti daiktus.
– Mergaitės, turime eiti.
Dolly lėtai išlipo iš vandens.
– Bet, močiute, mes juk ką tik atvykome.
Sophie laikėsi įsikibusi baseino krašto.
– Tu pažadėjai.
– Žinau, – sušnabždėjau.
Jaučiausi taip, tarsi dar kartą būčiau jas nuvylusi.
2 DALIS
Lankstydama rankšluosčius pastebėjau moterį su viešbučio švarku, kuri nuo registratūros stebėjo grubųjį vyrą. Ji patikrino svečių sąrašą, įdėmiai pažvelgė į jo veidą ir skubiai nuėjo į vadovo kabinetą.
Buvau pernelyg sutrikusi, kad apie tai galvočiau.
Dolly stovėjo šalia manęs ir stengėsi nepravirkti.
– Ar mes padarėme ką nors blogo?
– Ne, brangute. Kartais suaugusiesiems tiesiog pasitaiko blogų dienų.
Prie mūsų priėjo padavėjas vardu Terry, rankose nešinas supakuota dėžute. Tačiau užuot sustojęs prie mūsų, jis nuėjo tiesiai prie to vyro.
– Pone Anthony, – pakankamai garsiai, kad girdėtų visi, paskelbė Terry, – mūsų vadovė paprašė asmeniškai jums tai įteikti. Šiandien jūs esate mūsų dušimtasis svečias.
Anthony išdidžiai išsitiesė.
– Pagaliau kažkas čia parodė šiek tiek klasės.
Pasipūtėliškai šypsodamasis jis atidarė dėžę, akivaizdžiai tikėdamasis prizo.
Vos pamatęs, kas buvo viduje, jis išbalo.
Dėžėje gulėjo įrėminta sena laikraščio nuotrauka ir laiškas.
– Mūsų vadovė atpažino jūsų pavardę, – paaiškino Terry. – Ji prisiminė jus iš straipsnio, kurį daug metų saugojo savo kabinete.
Nuotraukoje buvo matyti jaunesnis Anthony, stovintis šalia pagyvenusios moters ir dviejų mažų vaikų.
– Prieš daugelį metų jūs įkūrėte labdaros organizaciją, padedančią močiutėms, auginančioms našlaičiais likusius anūkus, – tęsė Terry. – Tas straipsnis suteikė mūsų vadovei vilties labai sunkiu gyvenimo laikotarpiu.
Niekas prie baseino nė nekrustelėjo.
Terry išlankstė po nuotrauka gulėjusį laišką.
– Jį parašė viena iš moterų, kuriai padėjo jūsų organizacija.
Tuomet jis garsiai perskaitė vieną sakinį:
„Meldžiuosi, kad Anthony niekada nepamirštų močiučių, kurioms vis dar reikia jo pagalbos.“
Anthony rankos pradėjo drebėti.
– Tai buvo prieš daugybę metų, – šiurkščiai atrėžė jis. – Aš tuo daugiau nebeužsiimu. Aš pasikeičiau.
– Taip, pone, – atsakė Terry. – Mes tai pastebėjome.
Dolly timptelėjo mane už rankos.
– Kodėl jis toks nusiminęs?
Pažvelgiau į nuotraukoje stovinčią moterį. Ji galėjo būti lygiai tokia pati kaip aš.
– Jis prisiminė, koks žmogus buvo anksčiau, – pasakiau.
Viešbučio vadovė Patricia žengė pirmyn.
– Pone Anthony, turiu paprašyti jūsų išeiti.
Jis nepatikliai į ją spoksojo.
– Mano darbuotojai girdėjo, kaip jūs kalbėjote su šia močiute, – tęsė ji. – Ji yra būtent toks žmogus, kuriam padėdamas kadaise susikūrėte savo gerą vardą.
Anthony mėgino atsakyti, tačiau neištarė nė žodžio.
– Kai atpažinau jūsų pavardę, – pasakė Patricia, – tikėjausi, kad vis dar esate tas vyras iš nuotraukos.
Jis susirinko daiktus, pasikišo rėmelį po pažastimi ir, lydimas visų prie baseino buvusių žmonių žvilgsnių, nuėjo šalin.
3 DALIS
Patricia atsisuko į mane.
– Man labai gaila. Prašau, pasilikite. Jūsų bilietai, maistas ir pavėsinė šiandien nieko nekainuos.
Aš tik linktelėjau.
Terry atnešė limonado Dolly ir Sophie, kurios netrukus vėl grįžo į vandenį. Tada jis pastebėjo, kad Grace vėl pradeda muistytis.
– Gal galiu ją palaikyti, kol jūs pailsėsite?
Man skaudėjo rankas, todėl perdaviau jam mergytę. Terry pasiūlė Grace tą patį buteliuką, kurio ji anksčiau atsisakė. Šį kartą ji ramiai atsigėrė ir netrukus užmigo jam ant krūtinės.
Patricia atsisėdo šalia manęs.
– Po sesers mirties auginau jos dukrą, – pasakė ji. – Ta laikraščio iškarpa padėjo man ištverti sunkiausius metus. Ji priminė, kad tokios moterys kaip mes nėra vienos.
Ji pažvelgė į duris, pro kurias išėjo Anthony.
– Pamačiusi, kuo jis tapo, labai nusivyliau. Negalėjau tylėti.
Stebėjau, kaip Dolly moko Sophie laikytis vandens paviršiuje, tvirtai prilaikydama rankomis jaunesniosios sesers nugarą.
Patricia švelniai palietė mano ranką.
– Atvažiuokite su mergaitėmis bet kurį savaitgalį. Nieko mokėti nereikės.
Bandžiau atsisakyti, bet ji papurtė galvą.
– Tai ne gailestis. Tai pagarba.
Likusi popietės dalis tapo būtent tokia, kokios ir tikėjausi. Dolly vėl ir vėl leidosi vandens čiuožykla. Sophie mokėsi plūduriuoti. Grace ramiai miegojo pavėsyje.
Keli svečiai priėjo pasakyti gerų žodžių. Pagyvenusi pora nupirko mergaitėms ledų. Kita mama pasakė, kad atlieku nepaprastą darbą.
Aš pati nesijaučiau nepaprasta. Jaučiausi pavargusi, susirūpinusi ir dažnai nežinojau, ar viską darau teisingai.
Tačiau tą dieną nepažįstami žmonės man priminė, kad svarbiausia yra tiesiog kasdien būti šalia tų vaikų ir nenustoti jais rūpintis.
Saulei leidžiantis, Dolly apsivyniojo rankšluosčiu ir prisiglaudė prie manęs.
– Močiute, tai buvo pati geriausia diena gyvenime.
Važiuojant namo Sophie miegojo ant galinės sėdynės, Dolly stebėjo saulėlydį, o Grace tyliai burbuliavo savo automobilinėje kėdutėje.
Atvykome nešdamosi sielvartą, sąskaitas, nuovargį ir baimę, kad vienas žiaurus žmogus gali sugadinti mūsų mažytę laimę.
Išvažiavome jausdamosi lengviau.
Anthony kadaise padėjo tokioms moterims kaip aš, tačiau vėliau pamiršo užuojautą, dėl kurios žmonės juo žavėjosi.
Ta nuotrauka jo nenubaudė. Ji privertė jį pamatyti, kokia didelė praraja atsirado tarp žmogaus, kuriuo jis buvo, ir žmogaus, kuriuo tapo.
Tą vakarą, paguldžiusi mergaites miegoti, neapmokėtas sąskaitas vėl padėjau šalia sausainių indo. Mūsų problemos niekur nedingo.
Tačiau namuose kažkas pasikeitė.
Girdėjau, kaip Dolly tyliai pasakoja Sophie apie vandens čiuožyklą. Grace ramiai miegojo savo lovelėje.
Pirmą kartą nuo Abby mirties jaučiau ne tik visko, ką praradome, naštą.
Jaučiau ir stiprybę to, kas mums liko.
